Nangili News: We smelled European smell

Tai vienas iš paskutinių mūsų savaitinių projektų didžiajame EVS projekte “LET THE GIRLS PLAY”. Po jo tik dar kelios savaitės darbo, suplanuota kelionė į Zanzibarą ir skrydis namo. Ir na gi va – projekto pabaiga, o mes pagaliau iš ties pirmą kartą dirbome rimtoje mokykloje, rimtai visą savaitę ir su rimčių rimčiausiomis 700 mergaičių. Sakydamas žodį RIMTAS, iš tiesų ir turiu galvoje, kad rimtas.

Mokykla įsikūrusi apie trisdešimt kilometrų į Šiaurę nuo Eldoreto. Aptvertoje didžiulėje mokykloje iš pirmo žvilgsnio viskas kaip rojuje. Ganosi karvės, yra futbolo stadionas, auga pušys, palmės, skraido įvairūs paukščiai, stovi bažnytėlė, visi šypsosi ir t.t. Tačiau pagyvenę ten savaitę, pamatėm, kad mergaičių buitis ir būtis – griežčiau nei armijoje. Keliasi penktą ryto, gyvena barakuose, mokosi nuo 7 iki 16, o po to eina į užklasinius klubus. Po jų grįžta į klases ir iki 9.30 ruošia pamokas. Miegoti – dešimtą. Kitą dieną vėl tas pats.

Ir visgi vieną savaitę mes praskaidrinom jų kasdienybę. Įsikūrėme mokykloje ir aštuoniese rengėm įvairiausius užsiėmimus. Kiekvieną vakarą skaitėm paskaitas žurnalistikos (aš), ekologijos (Justas), meno (Tauno) klubuose, šokom breiką Love šokio pamokose, kurios vyko bažnyčioj ir galiausiai atskiroms klasėms rengėm užsiėmimus HIV/AIDS ir lyčių lygybės temomis (Carlosas ir komanda).

Neapsakoma patirtis. Iš esmės po tokių užsiėmimų su 170 mergaičių lyčių lygybės pasirodyme ar po darbo su trisdešimt jaunųjų žurnališčių – realiai jaučiuosi pabaigęs pedagoginį universitetą.

Iš mano pusės tai tiek pasakojimo. Per savaitę su jaunųjų žurnalisčių bureliu išleidom laikraštį apie viską, kas vyko mokykloje. Tad šį kartą siūlau apie EVS pasiskaityti Nangili News žinias ir pamatyti viską Kenijos ateities moterų akimis. LET THE GIRLS PLAY.

NEWS

Moi Girls Nangili School

Moi Girls Nangili started in the year 1976. It was officially opened by a former president of Kenya Daniel Arap Moi. The school is sponsored by the Reformed Church of Kenya. It was opened mainly to help girl child education because girls are at a disadvantage in society.

By Dorcas Berryl

Day when European Voluntary Service Came

Conquering with main speaker Dan Mutuma that Nangili is a blessed school in Lugari district is not an offence. 7^th of June started like any other day but after lunch the atmosphere totally changed.

At 3.10 pm, all Nangili school had sensed European smell. Students paraded behind the administration block ready to warmly receive the visitors. We were as silent as dead meat waiting for our head of the games activities to whisper a word.

The first greeting that he gave us was a clear indication that even he was as happy as a queen to receive visitors. We were all shocked to hear their names which sounded like aliens.  Are you aware that the Kenyan can speak exactly like a white man? Dickson from Eldoret showed us wonders.

Our faces and appearance showed curiosity of waiting to know exactly what brought them to Nangili. Curiosity was killed down when volunteers said that their main aim was to empower the clubs in the school. They where interested in dancing, environment, journalism, art and straight talk clubs.

Are you aware that these people can speak a hundred words in a minute and they can dance like boneless creatures?

When we started our activities with them, we had an opportunity to discover this. After one hour of discussing about journalism, environment, art and dancing brake dance, everybody went for supper. After the meal, Form 1 and Form 3 were given a talk on gender equality and HIV/AIDS.

By Antish Antonia

Social Work by Carlos

On Tuesday, 8^th June, the journalism club had a guest – a 26-year-old European Voluntary Service (EVS) volunteer, a social worker Carlos from Spain.

Carlos works with the Kenya Community Sports Foundation (KESOFO) and deals with issues concerning gender equality, environment and empowering girls. The project of the EVS is called ‘Let the Girls Play’.

In the meeting, Carlos talked about the difficulties all the volunteers go through while in Kenya: climate change, economical problems and lack of resource management.

He is also involved in handling HIV/AIDS cases. A volunteer usually teaches students to be careful while attending to victims so as they do not contract the virus.

In addition, the volunteer talked about the most common problems in a social work. In many cases, a social worker can not support people financially and it is the biggest issue in social work. A volunteer must always think about how to help the people without money.

‘A social worker must be a mediator between people with social problems and people who can help and support them’, said Carlos.

By Omuyaku A. Rose and Anita

HIV/AIDS Prevention Meeting

On 10th of June, some of us Moi Nangili school girls had a discussion about HIV/AIDS with two volunteers – social worker Carlos from Spain and volunteer Dickson from Eldoret in Kenya. We were taught about various things, such as prevention and measures we can take to prevent HIV/AIDS. Also, we talked about many more educational issues, about HIV prevention in Europe and various activities that are carried out in Kenya.

By Tella O. Kwamboua

Dances of Love and favourite chapati

On Wednesday evening, 9^th June, some of the journalism club members joined the dance club. We found them practicing different styles in dancing. Their leader was Love, who is a dancer by profession. His home country is Sweden and he is twenty one years old.

Love started learning dance in the year 2001 and he finished his studies in 2004. Two years ago, he started teaching students to dance and about the importance of dancing.

He teaches break dancing and his best music is: soul, funk and hip-hop. Love told us that if one dances well, he or she might benefit from it. One of the good things that he benefits from dancing is money because sometimes he is invited in well-paid shows. Moreover, he told us that if someone is a good dancer, he or she might get good money.

When we asked him what kind of a person qualifies to be a dancer, he told that anyone can be a dancer so long as he or she does practice, is flexible, strong and also believes in him or herself that he or she can dance. Being free is what makes dance more interesting to Love.

Thereafter, the dance was joined by two ladies, Kristi and Helen who are twenty two and thirty years old, respectively. The ladies come from Estonia in Europe and the main aim of them to come to Kenya and particularly to Nangili is to help the girl child play.

When we asked them how Kenyan food had affected them, they told us that it had negatively affected them at first causing some of them to have diarrhoea.

Other things they said about Kenyan food were that their favourite Kenyan food is mokimo, chapati and ndengu.

Written by Nancy Glorious

Estonian artist in Kenya

On 9^th June, I was in the art club and it was fun and people were drawing beautiful pictures. They said that they like drawing all the time. The art teacher Tauno taught them that if they want to draw, one must read any story, image, see any picture and then draw. His home country is Estonia and he does not work because in his country there is less demand in arts and music. He came to Kenya to volunteer and if he got a job in arts, he would go and become a teacher in Africa. And if he gets a teaching job in Estonia, he will also go and work.

By Brendah

Save our Environment

On Wednesday 9^th June 2010, Justas talked to the environmental club members about climate change.

He said climate change has been one of the major causes of global warming, and the causes for this are high rates of CO2 in the atmosphere.

Pollution is mainly caused by industries, deforestation, transport, agriculture, buildings and waste.

All these activities are conducted by man, so the solution to these problems must also be found by man. Some of the solutions are waste recycling, clean technology, reducing leaded oil and natural heating. If only these measures are taken, our mother earth will be saved from the wrath of climate change.

In the environmental club, members were able to discuss more about negative and positive impacts on the environment.

Justas also told us that the measures to take are to create awareness, plant trees and practise all the positive effects towards the environment.

Report by Cess and Sally

Africa Needs to Change its Image

Africa’s image has been tainted for many years. Poverty, war, diseases and hopelessness have been the face of the African continent. Foreign donors think that Africa cannot survive without their aid.

Many people think nothing good can come out of Africa. This is not true. Africa has lots of unexploited potential. Large tracks of virgin land are full of minerals or could be formed. In addition, Africans are highly talented people, although most of the talents are “undiscovered”.

There are great musicians and athletes from the continent. To prosper, as a continent we need to export our abundant resources and change out tainted image. South Africa has been in the frontline in building Africa’s image. Other countries should follow suit. The country has proved that by a major international event such as the World Cup, which happens to start today on the 11^th of June 2010.

This is an example of refurbishing Africa’s image. If other countries just put the corruption aside, they will be even greater than the “G8”. They should redeem out continent’s bad image. Let’s be proud of who we are and where we come from.” Najivunia kwa mafrika”

Written by Alice Wakuhi

LETTERS FOR EDITOR

Why Moi Girls Nangili?

Has someone ever wondered why something special always happens in Moi Girls Nangili? Has anyone ever sat down and thought about how blessed Moi Girls is? If yes, then we have every reason to be happy, to celebrate, to pass well and to thank our Almighty Lord.

We receive visitors starting from powerful speakers to volunteers from the European Union. Wow! Some schools wish to have this privilege but it is all in vain.

Despite the fact that the volunteers were here once before, they came back again. Is it not love, care and longing for Moi Girls?

Generally, we are lucky to have some of the volunteers who are professionally qualified in different fields. Tauno from Estonia with the art class, Love from Sweden with his dance class, Lithuanians Justinas with environmental and Mykolas with a journalistic skills. These are few but to mention.

Just ask yourself, why is it always Moi Girls Nangili?

By Lenna

Coming of the Europeans

They came on Monday, which was 7^th June 2010. Six men and two females. I did not get most of their names but I managed to know some of them. They include Kristi, Helen, Carlos, Mykolas and Justas. I sincerely like them and they are just amazing.

On Wednesday, we had a nice time with Kristi, Helen and Johnny (Tauno) when we talked about gender equality. I was happy and managed to learn more, especially when we acted the play and I managed to be a “man” in the couples. I have now decided that I will study hard so that in future I will be able to fight for our rights as women in society.

I also managed to join the ecology talk by Justas. Though I do not do geography, I managed to grasp some knowledge about factors affecting climate change and also their solution. I learned that burning plastic waste, deforestation and industrial pollution affect climate change and planting trees, recycling materials, filtration of gases in industries are ways of solving climate change.

I managed to discover that most of you are still young and that people in the European Countries normally practice gender equality. Sometimes, men do the cooking as the women will wash utensils or they will end up doing/sharing every chore together.

Finally, I was glad to learn more from you guys. Especially our journalism leader (Mykolas) and the way he behaved on Wednesday evening although he was not feeling well was somehow funny. I like Kristi and Helen because I was proud they managed to know my name “Anette” and that made me feel cool on Wednesday night. Otherwise, it was a pleasure having you guys with us. I will really miss you when you leave. Bye.

Reported by an Aspiring Journalist

Anette Form Three East.

Žygis į aštuntą aukščiausią Afrikos kalną

Pusė alpinisto

Pradedu kalenti dantimis iš šalčio. Kartu su didele kuprine ir fotoaparatu ant peties įsispraudžiu į mažą urvą, kurį radom aštriose uolose. Lyja. Nuo uolos krašto po truputi laša vanduo. Iš ūkų, per skurdžius aštrius krūmus ir kaktusus prasibrauna ir Justas:

–          Didesnio neradau. Kol nustos lyti, pasiliksim čia,- užsismaukęs drėgną kapišoną ant galvos, besėsdamas urvan, taria jis.

–          Ištrauk batoną ir margarino… Ir upelio vandens. Laikas vėl įsimesti kažką į skrandį,- atsakau aš.

Pro sausais krūmais apaugusią grotos angą matom pieno debesyse paskendusią Elgon kalno viršūnę. Ši aštri uola, tarsi milžiniškas ryklio pelekas, skrodžia debsesų jūrą. Už šios didelės akmenuotos uolos jau Uganda. Giliai įkvėpiu vieną kartą, antrą. Sunku. Spaudžia krutinę, skauda paširdžius, sunku kvėpuoti… Keturių kilometrų aukštis, dešimties kilogramų kuprinė, dregmė ir šaltis, status kalnas.

–          Grynių gryniausias sadomazochizmas,- apibūdina situaciją Justas.

–          Iš ties,- atsakau viltingai žvelgdamas į paskutinį kilometrą svajonės link.

Tereikia užsirobžti į paskutinę, aukščiausią viršūnę ir galėsim iškelti Lietuvos vėliavėlę, kaip tikri alpinistai. Visgi tai aštuntas aukščiausias kalnas visoje Afrikoje, antras Kenijoje ir trečias regione, nusileidžiantis tik kenijiečių simboliui Kenijos kalnui ir pasienyje su Tanzanija esančiam garsiajam Kilimanžarui. Akys mato viršūnę, blizga iš noro ją pasiekti, tačiau kūnas jau rėkia įvairiausius sutartinius ženklus nutraukti mazochizmo seansui. Kojų padai permirkusiuose batuose inkščia nuo menkiausio prisilietimo, kelio sanarys nuo didelių apkrovų pradeda organizuoti maištą, skrandis urzgia ir reikalauja ožkienos, pečiai bejėgiškai nusvirę nuo vergiško dviejų dienų darbo, o kaklas atrodo tuoj atsikabins nuo nugaros ir išeis sau.

Kurį laiką sėdim ir tylim. Tiesiog kabinam su šaukštu riebalų mišinį, dedam ant sumaigytos duonos ir godžiai ryjam. Debesys gana greitai ritasi per viršukalnę. Nejučiom ir aš panyru į atsiminimus apie žygio pradžią ir kelią link šio urvo.

Elgon view

Eldorete gyvenam prašmatniame rajone pavadinimu Elgon View. Jei ne keletas namų ir didesnių kalvelių, mes tikrai matytume už šimto kilometrų į šiaurės vakarus esantį kalną. Bent jau važiuodami darbuotis į Hurumos, Muanzo rajonus ar Nangilį mokyklą matom šį galiūną gana ryškiai. Užsilipę ant Kaptabei kalvų, poilsiaudami prie Kipkaren upės ar net nuvykę į Kisumų, prie Viktorijos ežero – visur išvystam tą mėlyną monstrą nusidriekusį per visą horizontą ir panirusį į debesis bei ūkus. Tris mėnesius stengiausi suvokti, kas tai per žemės darinys, kurio vienas kraštas prasideda vienoje horizonto pusėje, o pabaiga – kitoje. Kokio dydžio turi būti šis žemės kauburys, kad jį saulėtą dieną matai ir už 150 kilometrų?

Ir štai vieną savaitgalį, išpuolus trims laisvoms dienoms, su Justu sutarėm užkariauti tą žemėlapio dėmę. Dalis draugų išvažiavo ramiai pasibūti atgal prie Baringo ežero, Kristi ir Helen liko namie, o mes pagaliau ištaikėm progą absoliučiai lietuviškam žygiui per Afrikos žemes.

Tradiciškai nusiderėjom matatų kainą iki Kitalės nuo 300 (3 eurų) šilingų iki 180. 80 kilometrų matatu, apie dvidešimt kilometrų pergrūstoj džipo kabinoj iki kalno papėdės ir dešimt kilometrų motociklais iki nacionalinio parko. Net tą vakarą, kai pradėjom žygį, negalėjom išvysti tikrosios viršūnės. Saulėtą dieną važiuodami motociklais matėm kaip kalnas užsimaukšlino lietaus kepurę.

Pirmas palypėjimas

Šeštadienis. 16.30 vakaro. Bandom patekti į nacionalinį parką nemokamai, su žurnalisto pažymėjimu. Justas su fotoaparatu rankose vaidina fotografą. Paduodu PRESS pažymėjimą ir pasakoju istorijas, apie tai, kaip atvykau rašyti turistinio gido apie Kenijos nacionalinius parkus ir kad aplankiau jau daugybę nacionalinių parkų Kenijoje nemokamai. Kariškai apsirengusi Kenijos laukinės gamtos apsaugos darbuotoja linkčioja galvą, skaito ir galiausiai taria:

–          Trys tūkstančiai du šimtai (32 eurai) vienai parai.

Bandom dar kabintis į savanorių geradarių, gyvenančių čia ilgesnį laiką, rolę, tačiau viskas bergždžiai. Pasirašom, kad jei gausim straubliu nuo dramblio ar nusirisim nuo uolos, tai būsim patys kalti, ir patraukiam į žygį. Gavusi pinigus, moteriškė suminkštėja ir mums pavymui taria:

– Į viršūnę peščiomis per parą? Eihh…,- tradiciškai kenijietiškai laibu balsu išreiškia savo nuostabą džiunglių muitininkė.

Mes tik šypsomės ir linkčiojam galvą, tačiau pasisukę į kitą pusę pakelėje pamatom užrašą „KOITOBOS PEAK 42 KM”. Taip rankos kartu su lūpų kampučiais ir nusviro. Čia gi taip pat kaip nuo Vilniaus laukais pareiti į Čiobiškį ir dar visą laiką į statų kalną… O kas svarbiausia, reiks ir sugrįžti. Ir viskas tik per dvi dienas. Eihhh….

Pirmieji kilometrai iš tiesų entuziastingi ir žadantys puikų nuotykį. Paėjus keliu išlenda keli babuinai. Nusekam į krūmus paskui juos, o ten visa didžiulė pieva pilna šių bezdžionių. Kaip visa babūnų karalystė. “I like to movie it, movie it…” suskambo galvoj Madagaskaro herojaus lemūro dainelė. Čia ir genties senoliai babūnai po medžiu, ir besiporuojančios poros, ir žaidžiantys jaunikliai. Tarp jų dar kelios impalos ir didelės miškų antilopės Waterbuck (primena elnius).

Dar trys kilometrai taku tarp kolobusais ir kitomis bezdžionėmis aplipusių medžių ir mes pasiekiame urvus. Didelis Kitumu urvas pasitinka mus šaižiais šiknosparnių balsais ir aitriu išmatu kvapu. Lianomis ir samanomis apžėlusi tamsi erdvė savo nežinomybe įtraukė vidun tarsi juodoji skylė. Šimtas metrų gilyn didžiulėmis, tamsiomis, bažnyčią primenančiomis erdvėmis. Atsistoji aklinoje tamsoje ir jauti, kaip aplink galvą sparnais mojuoja ir žviegia tūkstančiai šikšnosparnių. Justas nukreipia savo žibintuvėlį į lubas, o ten lyg Nairobis naktį sužimba koks puse tūkstančio rausvų akių. Išsigandę šviesos sparnuočiai sukyla ir dideliu gūsiu nuvilnija į tamsesnius užkaborius.

Išlindus iš tamsos karalystės vakaro šviesoje atisdūrusios džiunglės apakina savo žaluma. Išsigandęs mūsų, krykšdamas, nuo šakos pakyla didelis paukštis lenktu raudonu snapu, ant akmens atsitūpęs atidžiai mus stebi hiraksas (linksmas padaras – triušio ir žiurkės hibridas).

Pradeda temti. Užkandam imbierinių sausainių su margarinu ir pasiruošiam tikram kopimui – naktį, tik su vienu žibintuvėliu, pažliugusiais nuo lietaus ir apžėlusiais žolėmis keliais. Pro akis šliaužia didžiulių medžių siluetai ir džiunglės. Dešimtą ar dvyliktą kilometrą pastebim, kad jau einam bambukų girios tuneliu. Įmaknojau į purvyną, Waterproof batai penkioliktą kilometrą pradeda nebelaikyti vandens. Galvojome pasiekti pusiaukelėje įrengtą stovyklą, tačiau nepavyko. Jėgos išseko, virš galvos pradėjo kauptis lietaus debesys, o kelias pasikeitė iš minkšto purvo į slidžias uolas.

–          Stojam čia,- pirštu į abdžiūvusį plačiašakį medį parodo Justas.

Aš tik linkteliu pavargusią galvą. Nusimetam kuprines, tačiau nesinori niekur judėti. Reikia pasistatyti palapinę, persirengti šlapius nuo prakaito drabužius, užsikurti laužą ir išsivirti valgyti. Gal taip būtume ir gulėję po medžiu nieko neveikdamai, jei ne pradėjęs lyti lietus. Šokom kaip įdiegti dirbti darbų. Puoliau kurti laužą. Iš karto prisminiau, kaip skautu stovykloje, Kernavės miškuose, prieš kokį tryliką metų, mokiausi įkurti ugnį vienu degtuku. Šį kartą degtukai tirpo daug greičiau. Liko 300… 290… 280… 270… Kažkur ties trisdešimtu degtuku ir po gero pusvalandžio vargo bei desperacijos gaidelės mano veiksmuose, vis dėlto ugnis pradėjo laižyti drėgnus pagaliukus. Oranžinėje šviesoje pamačiau, kad Justas jau surentė palapinę. Užvirėm vandenį, pripylėm ugali miltų, kitame katiliuke patroškinom svogūnus, morkas ir pomidorus, pagardinom kūbeliu sriubos ir mėgaudamiesi, atsirėmę į storą medį, valgėm pirmą tikrai laukinę vakarienę Afrikoje.

–          Net nežinau, kas dar galėtų iš mūsų grupės mėgautis šia akimirka,- tariau Justui, vis dar dideliems lašams krentan nuo medžio į mano lėkštę.

–          Cha cha… Tikrai… Gal nebent Karlosas…

Link Dievų buveinės

Sekmadienis, šešta valanda ryto. Pabudome drėgmėje. Prasikrapštę akis ir išlindę laukan išvydom, kur iš ties vakar užsirobštėm. Po mumis ūkuose ir debesyse, paskendęs raudonoje saulėtekio šviesoje,  gulėjo Kitalės miestukas, o tolumoje matėsi it spuogiukai išsidėstę Kaptabei kalvos. Dar prieš du mėnesius tie kalniukai kėlė didelį susidomėjimą, begalini norą įsilipti ir pasigirti tokiu žygdarbiu. Dabar į juos žvelgiam tarsi iš lėktuvo. Pamatęs tai tikrai supranti, kodėl žmonės tiki, jog tokiuose kalnuose kaip Elgonas gyvena dievai.

Pavalgę makaronų, išvirtų ant nuo vakar žėruojančio laužo, išgėrę imbierinės arbatos, su nauju entuziazmu kibom į kelią. Už kelių šimtų metrų išvydom posūkį į stovyklavietę ir užrašą “KOITOBOS 22 KM”. Vakar gerai pasidarbavom, tačiau pirmą kartą prieš akis išnirusi Elgon kalno viršūnė sutrikdė – tai juk kažkur anapus suvokimo ribos. Toli. Ir aukštis pradeda slėgti bei svaiginti galvą. Rasota žolė iškarto sumirkė kojas, saulė aštuntą ryto pradėjo kepinti pakaušį, giliai kvėpuoju, bet nelengviau. Judėjimą ir nuotaiką tik palaiko vis iš krūmų pasirodančios antilopės bei medžiuose šokinėjančios bezdžionės. Diskutuojam ir apie ant kelio gulintį dramblių mėšlą. Viena pusė smegenų tiesiog nekantrauja ir trokšta išvysti krūmuose ausimis lapsintį dramblį, kita gi jau galvoja, ką reiktų daryti, kur bėgti ir kaip pasislėpti pamačius šį milžiną.

Dar dešimt kilometrų ir pasijuntu, kaip balandžo mėnesį Lietuvoje. Vėsu, gaivus vėjas, pavasarinės gėlės ir šalti upeliai primena Velykas namie. Nors lėtai, tačiau pražygiuojam vieną kalvą, antrą, trečią, ketvirtą ir atsiduriam viršūnės papėdėje. Nebėra medžių, paskutinė impala jau irgi paspruko šlaitu žemyn. Dabar jau lipsim stačiai į viršų. Prigulam poilsiui prieš paskutines dvi valandas žygio, tačiau nebelabai išeina pakilti. Viską maudžia.

Sukaupę paskutines jėgas kopiam toliau. Matau, kaip priekyje Justas karts nuo karto susvirduliuoja ant akmenuoto paviršiaus. Pačiam su kiekvienu papildomu žingsniu vis labiau maudžia paširdžius. Nusprendžiu, kas trisdešimt metrų stabtelti poilsio, o po to keliais šuoliai vėl bandyti pasivyti Justą. Šis pasirinko kitą taktiką, lėtais sunkiais žingsniais užkariauti kalną be sustojimų.

–          Gal galiu išpilti tuos penkis litrus upelio vandens? Priekyje va krioklys, tai prisipilsim naujo,- galiausiai nebeištvėręs tariu aš.

–          Žinoma,- gūžteli pečiais Justas. Ir mes iškliunkinam visą vandenį žemyn šlaitu. Šiek tiek lengviau, bet antra vertus, tai nebelabai jau ką ir jaučiu.

Sunkūs žingsniai į dar vieną kalvos viršūnę. Meldžiuosi, kad už jos jau pamatytume paskutinį kelionės tašką. Prieš žvelgdamas priekin, atsisukau atgal. Vieta, kur stovyklavom jau irgi užsimetusi mėlyna atmosferos sluoksnį, o žemė kurioje pradėjom žygį susiliejo į vieną pilkšvai žalią spalvą. Matosi, kaip nuo Turkanos ežero atkeliavęs lietaus debesis laisto tą darželį, kuriame sudygęs Kitalės miestas ir šimtai atskyrų gyvenviečių. Laistytuvas artėja tiesiai link mūsų. Skubam peršokti  per vieną kalvą, tačiau už jos… dar viena.

Pieniški debesys užgula ir mūsų pečius. Pradeda lyti.

Ir štai urvas, kuriame sėdžiu, kramtau batoną ir žvelgiu į tą paskutinę tikrąją kalno viršūnę.

–          Jei ten užsilipsim, tai nebegįšim,- tariu Justui.

–          Iš tiesų. Ne, per vieną dieną neįmanoma užlipti. Sukam atgal?

Ir štai 41- mą kilometrą, likus tik vienam vieninteliam žingsniui iki viršūnės, mes pasukam atgal. Vis dėlto susimąstau, kas ką įveikė – ar mes kalną, ar kalnas mus. Nepasiekėm viršūnės, bet tuo pačiu tai buvo sudėtingiausia ir sunkiausia vienos dienos kelionė mano gyvenime. Per ją aš išplėčiau savo galimybių ribas, pasitikrinau, ką gali nuveikti mano kojos, pečiai ir pavargusi sąmonė. Tad savo prizą laimėjau, vienu žingsneliu palypėjau ir iki alpinisto termino. Keturių kilometrų aukštis tai jau puse Everesto…

O viršūnė… Palikim ją kalenjinų dievams.  Tai tik dar daugiau žadina vaizduotę. Priartėjom labai arti, bet kaip ten yra iš tiesų… Bent jau tikrai negaliu paneigti, kad ten gyvena dievai.

Kelias namo

Sekmadienis. Trečia valanda dienos. Justas beda pirštu į baltą taškiuką šviečiantį ant trečios ar ketvirtos kalvos nuo mūsų:

–          Bandom pasiekti jį? Yra namas, bus ir kelias žemyn.

Mūsų para nacionaliniame parke artėja prie pabaigos, tad nusprendėme leistis kalnu iš kitos pusės ir išeiti iš parko dar kalno viršūnėje. Bent jau grįšim ne tuo pačiu keliu. Tiesa… Nėra kelio.

O mes nebeturim žemėlapio. Vienintelis mūsų orientyras – ta balta trobelė. Išsitraukėm kompasą, pasimatavom kryptį ir be jokių skrupulų tekšnodami invalidiškomis kojomis pradėjom leistis nuo kalno. Viskas. Kopimui skirti raumenys nebedirba. Iš karto palengvėjo. Tačiau padai, čiurnos, krypuojančios nuo žolių kupstų ir uolų, sanariai tratantys nuo kūno ir kuprinės svorio pradeda varyti iš proto. Šokinėjam per kalnų upelius ir skaičiuojam žingsnius link trobelės.

Vakarop pagaliau vėl atsidūrėm gelsvose savanose, vėl pamatėme antilopes. Besileidžiant saulei mums kelia trobelės link pastoja pirmasisi papėdės kalnas. Nors tai tik keli šimtai metrų, tačiau jie panašėjo į Sizifo kančias.

–          Justai, einam jau aštuonias valandas. Saulė leidžias. Įkopėm apie trisdešimt kilometrų. Gal baigiam dabar, nes dar truputis ir galim nebeturėti progos pabaigti.

Nauja stovyklavietė. Šį kartą šviečiant saulei ir ant sausos žolės. Vis dar esam trijų su puse kilometrų aukštyje. Justas skambina Nacionalinio parko muitininkei pasakyti, kad išėjom per kitą pusę.

–          Kur? Jūs Ugandoj? Ar jau į Ugandą patekot? – į ragelį rėkia moteriškė.

–          Ne, ne mes tik einam kitu keliu, link kaimelio. Negrįšim per vartus.

–          Tai jau Ugandoj? – vėl savo muitininkė.

–          Ne, – jau irgi rėkia Justas užsiropštęs ant kalvos gaudyti geresnio ryšio. Tiesa, kai ir taip esi trijų kilometrų aukštyje, daugiau jai nepalipsi. Bet šiaip ne taip pareigūnė susigaudo ir palinkėjusi sekmės atsisveikina.

Nors nieko nebeišeina pajudinti, tačiau dar įstengiam pasigaminti vakarienę. Laužui šį kartą prireikė tik vieno degtuko, aplinkui daug sausų šakų. Tikra, tikra, tikrų tikriausia savana, su vaizdu į Elgono viršūnę ir apdžiūvusiais medžiais. Tik leopardo betrūksta ant šakos ir visas komplektas.

Vis dėlto naktį taip atšala, kad aš pasiimu miegmaišį, išlendu iš palapinės prie laužo, svirduliuodamas su užsimiegojusia galva prisilaužau šakų ir atsigulu šalia ugnies. Kas valandą įkurdamas didelį laužą gana gerai išsimiegu iki pirmų saulės spindulių. Naktį girdėjau kažkur toli staugiant hienas, o pabiudęs pamačiau, kad aplink laksto impala. Nebelabai įsivaizduoju, kas dar galėtų būti labiau laukinio ir afrikietiško.

Pirmadienis. Aštunta ryto. Pajudam tolyn. Po kelių valandų karvių pramintais giliais takais pasiekiam lauką, kuriame ganosi tūkstančiai avių, ožkų, asilų ir karvių. Kaip Šveicarija. Pabaigoje lauko ant paties skardžio krašto balta palapinė. Ta pati, kurią nusižiūrėjom vakar. Po dviejų dienų vienatvės pamatom pirmuosius žmones. Balta palapinė, tai UNICEF sumontuota kaimelio bažnyčia (pats Dievas mums link čia kelią parodė), šalia jos susibūrė dvidešimt vaikų. Tylūs ir baikštūs kaip antilopės jie mus stebi be jokio garso. Nė žodelio. Pasijaučiam kaip tikri ateiviai, nukritę iš kosmoso į kitą planetą.

Ir visi čia nekalba angliškai. Namai iš bambukų. Visi turi daugybę gyvulių ir gyvena ramų gyvenimą ant pasaulio stogo. Sutinkam pastorių. Jis nusiveda į dėdės kiemą, kur pavaišina šviežiu pienu. Trys su puse puodelio labai skanaus pieno.

Na o likusio kelio nelabai ir galiu aprašyti. Dvidešimt kilometrų žemyn link pirmo kaimelio, kur yra bent jau motociklai. Kelio girnelė nebesilanksto, pėdos atmuštos į uolas, nuo nuolatinio leidimos žemyn, galva trata nuo nemiego ir aišku suveikė pienas. Krūmai krūmai ir vėl krūmai. Judam kaip vėžliai. Net septynesdiašimt aštuonių metų senolis su lazda mus ramiausiai aplenkė strykčiodamas kaip vaikas.

–          Iš viršūnės. Oo.. tai keliaujat su Dievu,- taria kitas senukas kopiantis į namus iš miestelio.

Taigi taigi. Taip aš, Justas ir Dievas nusileidom pirmadienio pavakarę į civilizaciją. Vėl apie trisdešimt kilometrų motociklu iki tos vietos kur pradėjom žygį. Apie dvidešimt iki Kitalės ir apie devynesdešimt iki namų Eldorete. Aštuntą vakaro įžengiam pro duris, atsiduriam draugų glėby. Kaip karo veteranai. Nebepajudantys ir net nepastovintys ant kojų. Bet laimingi ir dar vienu laipteliu priartėję prie tikrosios Afrikos.

Žygio statistika:

–          Keliavom 3 dienas.

–          Apie 200 km matatu.

–          Apie 50 km motociklu.

–          20 km autostopu.

–          20 km pergrūstu džipu.

–          Apie 80 km pėsčiomis iki viršūnės ir atgal.

–          Elgon kalnas 4322 m.

–          Mes pasiekėm apie 4 km aukštį.

–          Miegojom 3,5 km aukštyje.

–          Matėm nuo kalno teritoriją 120 km spinduliu.

Matėm:

–          Hiraksą.

–          Keturių rušių antilopes. (Waterbuck, impalas, vieną labai smulkią ir dar kelios dideliais ragais).

–          Trijų rušių bezdžiones. (Babuinai, colobusai ir mėlynosis bezdžionės).

–          Šišnosparnius.

–          Chameleoną.

–          Keliasdešimt rušių paukščių.

–          Pievą su šimtais asilų, ožkų ir avių.

Nepavyko pamatyti:

–          Dramblio. (Nors jie vaikšto ant to kalno).

–          Leopardo. (Šitą tai labai sunku pamatyti net tikram safaryje, bet gyvena jų ir Elgone)

–          Hienų (tik girdėjau naktį, paryčiui).

–          Buivolų. (Anot vietinių, tai ir šių galiūnų buvo).

–          Žaliosios ir juodosios mambos.

Žodžiu, nors ir išvydom daug, tačiau praleidom geriausius.

Laukinis instinktas – kirsti galvą

Nikolas Washdishes

Visiškai užmirštas ir atsiskyręs nuo burzgiančios civilizacijos kaimas Kenijoje, penkiasdešimt kilometrų nuo Eldoreto tik matatu autobusiukams pravažiuojamu keliu. Vieno kambario namelis su stalu ir dviem sofomis. Ant stalo žibalinė lempa. Radija čirkšdama groja Back street boys hitus. Naktis. Ryškus mėnulis Afrikos kaime, dviejų kilometrų aukštyje, atrodo, tuo pasisveikins su tavimi.  Lauke, kaip ir kiekvieną naktį, atkeliauja vasariška vėsa. Namelio viduje vis dar tvanku nuo dienos kaitros. Skardinis stogas prigėrė į šį pastatėlį daugybę šilumos.

Staiga prasiveria durys. Įkišusi galvą į vidų, Caroline savo skardžiu, susimaišiusiu su juoku, balsu praneša: „Jums liko dvidešimt minučių. Paskubėkit, nes antraip valgis bus tikrai vėlai“. Ir durys vėl užsidaro.

Vėl likome vieni: Karlosas, Marian, aš, Justas, Love ir Tauno. Susėdę aplink tamsios, gelsvos šviesos nušviestą stalą, žaidžiame kortomis. Love vis kartoja „Shit, shit… Ou shit“ ir barbena pirštais į stalą. Karlosas nebepaleidžia iš lūpų žodžio „Fuck“, Marian susigūžusi ant sofos su kortomis rankoje inkščia „Why I started this game. Tell me why?“.  Tauno siluetas susimąstęs tyli. Aš ramus, bent jau per vidurį žaidimo turiu pakankamai taškų.

Žaidimas paprastas. Panašiai kaip pokeryje. Laikome rankose tris kortas, paeiliui ratu jas keičiam iš krūvos ir galiausiai vienas nusprendžia, kad turi daugiausiai taškų, ir parodo kitiems. Surašom taškus. Laimi tas, kas gale žaidimo (pavyzdžiui po dešimties ratų) turi daugiausiai taškų.

Bet šį kartą ne ratai svarbu . Ir ne laimėtojas. Tuojau, jau tuojau sučirkš Love mobilaus telefono žadintuvas, nutrauksim žaidimą ir skaičiuosim taškus.

Dabar pradeda nervintis net dažniausiai ramus išliekantis Justas. Laimėtojas čia nesvarbus. Visų akys krypsta į mažiausiai taškų surinkusį.  Karlosas – 170. Atsikvėpia, nes Marian 165. Aš – 170… Justas irgi atsikvėpia… Luve vėl sudėjuoja „No no… Shit, is it real?“. 156. Tauno galiausiai ramiai linkteli galvą. Nepaskutinis.

„Revolveris“ kaip ir rusiškoje ruletėje – iššovė. Ir pasitaikyk tu taip: lenkiško kraujo turintis vaikis iš Goteborgo, paišantis grafiti ir šokantis breiką, niekada nelaikęs rankoje kruvino peilio ir netgi pats pasiūlęs šį kortų žaidimą, dabar pralošė. Susitingęs ir truputi pasimetęs, jis atsitoja ir gana greitai žengia pro duris netardamas nė žodžio. Mes visi penki, nors dar vis prisipildę adrenalino, tačiau atsipalaidavę, išskubam paskui jį. Karlosas nedelsdamas užsikuria cigaretę. Aš Caroline sušunku „Where is an axe?“. „Koks dar kirvis? Štai peilis. Tai kas pralošė?“.

Kol aš leipdamas iš juoko rankoje laikiau galabijimo įrankį ir pirštu bandžiau parodyti į švedą, Love už dešimties metrų surestoje molinėje virtuvėlėje su kepimo krosnimi (džiko) žvelgė į kampan susispietusias vištas. Kaip vėliau jis pasakojo, tai buvo sunkiausias momentas – išsirinkti tą vieną.

Nors mūsų planas buvo palikti budelį akistatai su gamta vieną, tačiau paslaugūs afrikiečiai tuojau pasisiūlė padėti. Dešimtmetis berniukas griebė raibąją už kojų, kitas vyras stvėrė kaklą ir ištempė tiesiai prieš Love.

Ir taip švedas naktį Kaptabei kalno siluete kirto galvą vištai. Pirmu kartu galva neatsikabino, teko užsimoti antrą kartą. Paskui nevalingas Love Wojnakowskio juokas vis dar besispardant begalviam padarui. Šiltas kraujas nuteka ranka, paskutinis lašas nukrenta ant žemės ir višta keliauja ant džiko. Mes – į namelio vidų.

Laukdami vakarienės bandom žaisti tą patį žaidimą, tačiau neturint galutinio tikslo tai toks nuobodus kortų pasjansas, kad labiau norisi tiesiog ramiai klausytis džeržgenčio pop daininkų inkštimo sklindančio iš radijos.

Valanda, pusantros, ir pro duris įnešamas puodas su vištiena. Nežinau, kokius burtus tą vakarą naudojo Caroline mama Rose, tačiau tokios skanios paukštienos nebuvau gyvenime valgęs. Tobulai paruoštame padaže plaukiojo, nors ir nemėsingi, tačiau skaniausi pasaulyje kauliukai. „Sweet“,- afrikietišku stiliumi tariau aš. Dabar pradėjau suprasti, kodėl jie vietoje žodžio „Tasty“ taria „Sweet“. Tiesiog naturaliai gaunasi – nesvarbu, tai saldu ar ne.

O kur dar patroškintas managu (špinatus primenantis augalas) ir minkštas iš vietinių kukurūzų miltų paruoštas ugali (rankomis minkomas maistingas kukurūzų  pyragas). Šalia dar stiklinė mursik (kefyras paruoštas kartu su tikrų tikriausiu medžio nuodėguliu viduje. Kvapas ir skonis primena dūminę pirtį ir karves). Fone dainuoja Bob Marlis, o mes po valgio mėgaujames vietine changa (samane virta iš grudų. Skonis šiek tiek primena sake. Visuose Lonley planet giduose grasoma negerti šio gėrimo dėl pavojaus sveikatai, tačiau tai tik dar didesnis akstinas mėgautis).  Ne kažkas ta changa, tačiau paruošta tolimame kaime, ji bent jau dvelkia naturalumu ir galutinai sulipdo mūsų saldžiai besimerkiančias akis. Paskutinė mintis prieš užmiegant: „Namie, Elgon view, savo kieme mes taip pat laikysim vištas… Ir gaidį“.

Pagaliau lengvas žygis

Kitą rytą pusryčiai mango medžio pavėsyje. Saldi chai arbata su pienu. Vėl keletas nuotraukų ir rankų paspaudimų su kaimynais ir giminėmis, atkakusiais iš aplinkinių namelių pamatyti mūsų. Ir mes lydimi dviejų vietinių berniokų patraukiam link artimiausio kalno. Prieš mėnesį tie patys penki EVS vaikinai jau lipom į kitas dvi kalvas boluojančias slėnio tolumoje. Tą kartą vos nemirėm iš troškulio besiropšdami į kelių šimtų metrų aukščio uolas su palapinėmis ir visa žygių įranga ant pečių. Dabar tiesiog ramus pasivaikščiojimas į trečiąją kalvą šiame didžiuliame slėnyje. Prieš tai net negalvojom, kad čia dar kada sugrįšim, tačiau štai tuoj penkiasdešimties kilometrų spinduliu būsim įsiropšte į visas viršukalnes.

Žinoma tie du vietinius reperius vaidinantys vedliai baigė išvaryti mus iš proto liepdami pasveikinti kiekvieną pakeliui sutiktą žmogų. „Say Hi for him“,“Greet him“ ir taip toliau. Anksčiau su mielu noru sveikinom vietinius, tačiau liepiami tai daryti per prievartą pradėjom vengti žmonių iš tolo.

Visą praėjusį vakarą mąstę ir kalbėję apie viščiukus ir gyvūnų žudyma, žygio metu suradom naują įdomią temą. Carlosas ir Love dirbę socialiniais darbuotjais senelių namuose ir su neįgaliais vaikais pradėjo vardinti linksmiausius, įdomiausius ir ekstremaliausius nutikimus. Madride darbavęsis ispanas pasakojo, kaip vedė septynesdešimties senelių grupę į muziejų, tačiau pusę grupės vėliau rado vyninėj. Arba kino filmą primenančios istorijos apie vaiką, autistą, kuris galėjo absoliučiai tiksliai žaibiškai pasakyti bet kokį sudėtą skaičių. O dar Love patirtis švediškuose senelių namuose, kurios taip lengvai popieriuje ir neužrašysi. Prisiminiau ir aš prieš metus įgyvendintą kelionę Italijon, kur su Tomu taip pat pauosetėm senelių namų kvapo.

Nejučiom ir viršūnė. Kurioje dvelkia gaivus vėjas, nuo kurios matosi Eldoretas ir žemiau mūsų sklandantys sakalai, tai viršūnė, kurioje ganosi stebūklingu būdų atkakusios karvės, tai viršūnė kuri padalinta į du Kenijos rajonus. Vienoje viršūnės pusėje Nandi, kitoje jau kitos gentys. Užteko kelių akimirkų, kai mes nutarėm: „Mes čia dar sugrįšim. Vieną savaitgalį pasikišim du viščiukus po pažastimi, pasiimsim palapines, puodus, gerą nuotaiką ir užsiropštę ant kalno tiesiog kurensim laužą, virsim valgyti ir visą savaitgalį ilsėsimės ten, kur mūsų nepasieks tiek daug susidomėjusių žvilgsnių, kur kūną visą dieną glostys stiprus šiltas vėjas ir saulės spinduliai, kur jausimės kaip savanų karaliai ir galėsim nors trumpam pabėgti nuo organizacinių reikalų skestančių pinigų problemose“.

Didysis sekmadienis

Nuspręsta. Šefas Veslis išeikvojo mūsų pusę projekto pinigų kažkam kitam, tai dabar turim taupyti. Supermarkete šaldyto viščiuko kaina – 5 eurai. Gyvas – 2 eurai. Taip ir grįžom į Elgon view su trimis vištomis ir vienu gaidžiu rankose. Prieš tai dar prasiėjom per miestą su paukščiais po pažastimis nusipirkti duonos. Jautėmės kaip pirmą kartą atsidūrę Afrikoje. Vėl visų žvilgsniai nukrypo į mus. Msungu shika kuku (Baltieji neša vištas), skambejo visur aplinkui.

Ir tos vištos kiekvienam mūsų reiškia vis kažką kitą. Love jau paragavo kraujo skonio, tai entuziastingai laukia kito kortų žaidimo, Karlosui ir Marian tikrai patiko mintis, jog galim sutaupyti pinigų būtent tokiu būdų, Justas minėjo kiaušinius, kuriuos rytais omletui graibstom dešimtimis, Sara ir Elsa labiausiai baiminosi dėl gaidžio giedojimo rytais (bet jos išvyko namo Švedijon dėl blogos sveikatos ir nuotaikos), estėms Kristi ir Helen idėja nepatiko, dėl butinybės juos paskui suvalgyti ir dėl vargo laikyti, kai ir taip neturim daug lėšų.

O aš… Aš tiesiog džiaugiuosi nauja atrakcija kieme, galimybe sukalti namą joms ir padaryti gardą (ko vis negalėjau susiorganizuoti namie), praskaidrinti ar bent jau pakeisti po truputi rutinon ir blogon nuotaikon grimstančią mūsų visų kasdienybę, galiausiai susikurti savo atskirą projektą projekte. Ir tai veikia. Namas stovi, gardas yra, o dieną gaidys su savo trim vištom išdidžiai kapstos uždaram kieme.

Kad sušvelnintume visų namo gyventojų požiūrį į vištas, nusprendėm pavadinti juos tiesiog Masala, Stew, Curry ir Big Sunday. Lengviau bus valgyti, kai susiejome juos su maistu. Gaidys Big Sunday keliaus į puodą tikriausiai paskutinį sekmadienį Kenijoje, žinoma, jei neužknis visų ankščiau laiko savo giedojimu naktimis.

Vidurys

Taigi trys mėnesiai prabėgo. Trys liko. Sėdim kieme prie laužo, kepam jautienos šašlykus. Geriam romą. Likom aštuoni. Plius dar Caroline ir Kenzi. Ir keturi paukščiai. Panašu, kad iš ties pagiriojames iš visų trijų mėnesių daugiadienių įspudžių sugertuvių. Visi tylūs, paskendę savo mintyse, pavargę, atsikratę entuziazmo ir motyvacijos darbuotis, pradedantys galvoti apie namus. Veslis pabaigė pusės projekto lėšas, kitas gaus, jei susitvarkys su organizacinėmis problemomis. „Not so good, a?“,- ištartų jis.

Ir vis dėlto… Panašu, kad išsipagirioję, susitvarkę su savo problemomis ir supratę aplinkinių problemas išbrisim iš šios vidurio projekto krizės stipresni. Patys pradedam ieškoti kontaktų, visuomeninių grupių, kurios entuziastingai mus priima. Pradedam viską daryti patys. Vedovaujami Karloso tiesiog pradedam savo projektą. Šviečiam jaunimą ŽIV/AIDS, lyčių lygybės, ekologijos ir net meno temomis. Renkam po vieną į jaunimo klubus ir bendruomenines organizacijas merginas, grūmojam pirštu visiems vaikinams, kurie reiškia nepasitenkinimą aktyvesnėmis moterėlėmis.

O grįžę iš darbų vėl pradedam sportuoti kieme (ką kurį laiką buvom užmiršę), rašom dienoraščius, valgom ananasus, džiaugiames karts nuo karto pasirodančiu lietumi, piešiam, žiūrim filmus, gaminam maistą, žaidžiam šachmatais, planuojam antras dideles atostogas Tanzanijoje ir Ugandoje, o naktimis su Karlosu internete ieškom pigiausių bilietų rugsėjo 24 dieną skristi į Ganą bei svajojam apie pasakišką Burkina Faso, tranzavimą iš Egipto į Maroką, kelionę motociklais nuo Argentinos iki Brazilijos ir turistinių gidų savanoriams, nardymo klubų įsteigimo, Kenijos vystymo, socialinius ir asmeninius gyvenimo projektus.

Nes laukinis instinktas kviečia ne tik nukirsti galvą viščiukui, tačiau ir keliauti.

Lamu – karščiau nei Vaido pirty

Pasakojimą pradėsiu nuo pavadinimo išaiškinimo pažodžiui. Tiesiog, kad būtų aiškiau, kas yra Lamu ir kas yra Vaido pirtis. Ir pradėsiu aiškinti nuo antro galo.

Vaido pirtis – tai apykarštė trobelė mūsų šaunaus draugo Vaido kieme. Sakyčiau net magiška traukos vieta, kurioje šonas šyla šonas šala, tačiau visiems kartu būna jauku ir linksma. Tai pirtis, kurioje viršutinė kūno dalis rasoja, o kojos stingsta iš šalčio. Tiesa, ten niekada negalima atispalaiduoti, nes viena karta metuose ta pirtis pražysta tikrais garais, o tada jau riesta ir didžiausiems pirčių asams. Nekantrauju ten sugrįžti, tačiau kol to negaliu padaryti papasakosiu apie kitą pirtį, arabišką ir pasakišką, kaip tūkstantis ir viena naktis. Tai miestas ant Indijos vandenyno kranto – Lamu.

Lamu – tai salų archipelagas atsidūręs trys šimtai kilometrų nuo pagrindinių Kenijos kurortų. Čia atkakti paprasčiau mažu lėktuvėliu nei dardančių autobusu (šimtas kilometrų akmenuoto Kenijos žvyrkelio ir šešios valandos kaitrios saulės). Tai vieta arčiau Somalio sienos nei iki visos likusios Kenijos civilicazijos. Tai arabų miestas su siauromis gatvėmis, minaretais ir verksmingomis musulmonų maldomis, su išstypusiomis kokosų palmėmis ir pakrantėse susmigusiais mangrovių miškais. Tai miestas, į kurį atplaukti gali tik tradiciniais buriniais svahili žvejų laivais ir tai miestas, kuriame nėra nei vienos mašinos – viską nešą, gabena ir stovėjimo aikšteles užpildo asilai. Galiausiai tai vieta, kur vidurdienį viskas lydosi nuo karščio, o tropinė drėgmė padaro salą karštesne nei verdantis krevečių puodas.

Kelias į Lamu

Apie viską nuo pradžių… Užbaigėm trečdalį projekto. Pirmas mėnuo buvo apsitrynimas Kenijoje ir atsipeikėjimas iš būsenos perfect. Antrasis mėnuo planavimas ir pirmų darbų pradžia. Taigi, gyvenimo Afrikoje tam tikrą laikotarpį nusprendėm įprasminti kelione į Mombasą ir visą Indijos vandenyno pakrantę – nuo Tanzanijos iki Somalio. Na gerai jau – ir iki vienos, ir iki kitos sienos trūko po šimtą kilometrų, tačiau pamatyti pavyko daugiau nei pusę.

Planuojant kelionę Lamu net buvo paliktas nuošalyje, bet paskutinę akimirką susigundėm aplankyti  ir galiausiai tai buvo tarsi vyšnia ant viso Indijos vandenyno pakrantės torto. Taigi apie kiekvieną pyrago gabaliuką atskirai. Nuo Mombasos iki Lamu. Kelionėje dalyvavo: Justas, Karlosas, Marian, Kristi, Love, Tauno (jis taip ir nenuvyko iki Lamu dėl pinigų stygiaus) ir aš.

Mombasa – portugalų, britų, arabų ir kenijiečių miestas

Iš Eldoreto į Mombasą per Nairobį važiavom apie 12 valandų. „Modern coast“ autobusas visą 800 km kelią link pakrantės leidosi pakalnėn. Iš trijų kilometrų aukščio šalia Eldoreto nusileidom iki jūros lygio Mombsoje. Bekerentant metrams, temperatūra ir oro drėgnumas tik didėjo. Pradėję kelionę apsikaišę miegmaišiais nuo vakaro vėsos, ryte pabudom (o greičiau susivokėm iš būdravimo), kad viskas aplinkui lipnu, drėgna ir šilta. Vandenyno dvelksmas šeštą ryto susimaišė su tropiniu karščiu ir tamsiais Mombasos automobilių dūmais. Fabrikų ir dirbtuvių kaminai persipynė su kokosų palmėmis ir išryškėjo saulėtekio danguje. Šešta ryto, o miestas kaip skruzdelynas – tuktukai, automobiliai, sunkvežimiai, daugybė musulmonų (pakrantė daugiausiai gyvenama jų). Žmonės čia spalvoti. Pastatai, gatvės ir gyventojai labiau primena Teherano, Porto, Nairobio, Budapešto ir vieno Idijos miestų mišinį. Tai taip pat sala, kurioje dūzgia 700 000 gyventojų. Ta pati svahili kalba, tačiau žmonės taip skiriasi nuo viso likusio Kenijos vaizdo.

Miesto dvasią gerai atspindi Jėzaus Fortas, pastatytas kaip portugalų ginybinis bastionas pagal italų architekto projektą. Iš rankų į rankas, šis žmogaus formą primenantis fortas keliavo dešimtis kartų. Jį užgrobę buvo ir arabai, vėliau portugalai atsikovojo, o britų valdymo laikais tai buvo kalejimas. Dabar tai muziejus su gražiais vaizdais į vandenyną. Stovėdamas čia jautiesi lyg filmo „Karibų jūros piratai“ filmavimo aikštelėje. Taip ir įsivaizduoji bėgančius šimtus muškietomis ginkluotų portugalų karių, patrankas šaudančias į laivus dvidešimčia metrų žemiau ir Johny Deppą skriejantį virš visų galvų.

Paklausiau vietinį giduką, ar kartais nebuvo koks filmas susuktas šiame forte, tačiau jis niekaip negalėjo suprasti klausimo. Daugiausiai ką pavyko išpešti, tai pasiūlymą man filmuoti forte piratų dramą: „Taip taip, jei tik norėsi susukti filmą, galim nors ir dabar eiti pas administraciją ir susitarti. Very easy, very easy“. Su ispanu beklausydami šyptelėjom, gal ir nieko idėja.

Pirmas šuolis Indijos vandenynan

Ilgai Mombasoje neužsibuvom. Jau pirmą vakarą šokom į tuktukus, paskui persikėlėm pergrūstu keltu į žemyno pakrantę, dar dvidešimt kilometrų sausakimšu prakaituojančiu matatu, keturi kilometrai vietiniu taksi nuo kelio iki pakrantės ir prieš mus pro palmių kamienus nušvito vandenynas. Sunkios kuprinės nukrito. Nusitraukėm prakaituotus marškinėlius ir pasileidom link vandens. Pirmas įspūdis – per dieną ant uolų įkaitęs vanduo nuplikė kojas. Antra, smėlis susimaišė su aštriomis uolomis pradėjo pjaustyti kojas, o panėrus sūrus vanduo išgraužė akis. Galiausiai į krantą išlipau su keturiomis jūrų ežio ašakomis pėdoje. Sekančią valandą gulėjau ant pilvo įsikandęs rankšluostį, kol Karlosas rausėsi kojoj su adata ir pincetu vis pridurdamas „Sorry mate, it is to deep, it is to deep“. Viena dalis ašakos taip ir liko giliai pėdoje, o kitą išsitraukiau tik grįžęs iš kelionės.

Bet kokiu atveju, gulėdamas ant pilvo smelėtame papludimyje, turėjau marias laiko apžiūrėti viską aplinkui atidžiau.

Palmių paunksmėje palapines pasistatė vokietis atvykęs čia motociklu.Toliau parkelio gilumoje prie savo super džipo memuarus rašė naujų laikų Hemingvėjus balta barzda ir ilgais žilais plaukais. Tokio paties amžiaus jo žmona tiesiog sedėjo kedėje ir stebėjo mus. Tikriausiai jie taip pat buvo vokiečiai. Po kiek laiko priėjo trisdešimtmetis amerikietis didelę dalį savo gyvenimo gyvenantis Nairobyje. Barzda apžėlęs kelionių organizatorius, įsikandęs žolės suktinukę, tiesiog gyveno savo gyvenimą. Tai reiškia – kažką veikė tame paplūdimyje. Dar vėliau į kempingą įvažiavo perdarytas sunkvežimis, kurio stiklinė priekaba buvo užpildyta krėslais ir visa kelionių įranga. Iš jo išlipo dešimt, baltų kaip sūris, akiniuotų informatikų būrėlis (hey, nieko asmeniško). Kažkoks jausmas, kad jie taip pat vokiečiai.

Iš baltųjų pusės tai lyg ir viskas. Ir tai tikrai neblogas rezultatas . Apart tų baltų turistų su sunkvežimiu, kompanija kempinge buvo tokia, kokią ir įssivaizdavau prieš atvykdamas į nuošalų palmėmis apaugusį Tivi paplūdimį.

Bet ryte pasirodė dar dvi charakteringos paplūdimio gyventoju grupės – bezdžionės vagančios viską ir smėlyje sutūpę vietiniai vyrukai, siūlantys visas pasaulio paslaugas ir konkuruojantys vienas su kitu dėl mūsų dėmesio. „Gal nori šviežio kokosų pieno?“, „O gal jūrų gėrybių?“, „Gal ruošiesi eiti nardyti? Ma friend, galiu pasiūlyti kelias vietas, tik dešimt eurų?“, „Nupirk suvenyrą“, „Nepirksi. Tai keičiam šitą į marškinėlius“, „Žmogau, o kaip dėl Bob Marlio?“, „Nenori?  Bet iš akių matau, kad nori.“, „Gerai, gerai… Palauk, galim paruošti jums pietus“,  „Darau masažus“, „Gal mango, papają ar bananų?“. Ir visa tai tik dvidešimt metrų kely nuo palmės iki vandens. Grįžti iš maudynių prisižiūrėjęs mažųjų spalvotų žuveliokų, tankiai dugne prilipusių jūros ežių, kuriuos mindei vakar, ir dryžuotos vandenyno gyvatės, kuri raitėsi aplink tavo koją. Nusimeti nuo galvos akvalangą ir matai, kaip bezdžionė su žydrais kiaušiniais vagia tavo kavos pakelį. Šiaip jos linksmi padarai ir tikrai praskaidrina rytais nuotaiką, tačiau draugystė trunka iki pirmo nugvelbto daikto. O tada matai, kaip Karlosas griebia kokoso riešutą ir sviedžia link palapinės, kur darbuojas ilgapirščiai. Kavos pakelis paleidžiamas iš mažų rankų ir nukrenta už kelių metrų, o bezdžionės pabėga. Rytas išgelbėtas.

Įspūdingas saulėtekis, miegas paplūdimyje po palme, po uodų tinkleliu, maudynės naktį banguojančiame vandenyne, tropinis lietus ir kavos puodelis vietiniame restorane, žvelgiant į rojų žemėje, Tivi paplūdimį, ir mes patraukiam aukštyn per Mombasą į Malindį.

Koralų rifai ir italai Malindyje

Malindis. Kažkadaise čia išlipo Vasko de Gama ir pasakė: „Aš čia atvykau, tai dabar šios žemės bus portugalų“. Naujų laikų kolonistai šiame kurorto mieste – italų turistai. Visi afrikiečiai čia su mumis gatvėje sveikinasi „Chiao“, čia italų turistams pastatytas visas suvenyrų turgus. Malindyje net gali rasti keletą picerijų, tik kad picų ten visą laiką trūksta. Nepratę kenijiečiai tokiais kiekiais kepti.

Ir visai neblogą vietą tie italai išsirinko. Šalia Malindžio įsibridus į vandenyną, (ir paplaukus kelis šimtus metrų nuo kranto) įmerkus galvą vandenin, galima išvysti neapsakomą galybę koralų rifų. 28 km2 plote verda pasakiškas gyvenimas. Spalvoti koralai čia tapo namais šimtams rūšių įvairiausių žuvų. Elektrinė mėlyna, ryškiai geltona spalva, violetiniai karpiai, juodai balta kaip zebrų kaimenė, didelės ir mažos, raudonos ir vaivorykštės spalvų, žalia, ruda, raudona – viskas prieš tavo akis.

Nardydamas su vamzdeliu bandžiau skaičiuoti pamatytas rūšis žūvų, tačiau ties penkiolikta vis pasimesdavau. Plonos, plačios, siauros, didžiaakės, plačiauodegės ar iš vis neapibūdinamos formos. Pamatai gražiausią, įkvėpi oro ir neri gilyn prie dugno pasisveikinti. Po pusvalandžio grįžti valtin pailsėti ir atsigerti vandens bei vėl šoki į žuvų mišrainę.

Tekšnoji per šiltą krabų pilną paplūdimį išsunktas dienos įspūdžių. Saulė leidžiasi už uolų ir horizonte išryškina palmes. Švelnus brizas glosto vėl nudegusią ir šiektiek skaudančią odą (net jei ji atrodo tik dar rudesnė), o mažos lagūnos bangelės vis išmeta naujų margų kriauklių. Pakrantėje vėl Bob Marlius siūlo įkyrūs bičiukai. Vienas nieko man neprastūmęs, paprašė jam mieste nupirkti kilogramą jautienos. Ir kaip gali šauti tokios idėjos galvon – matyt italai karts nuo karto tai padaro.

Vakarą užbaigiam bene žymiausiame visoje pakrantėje restorane „Senis ir jūra“. Nors tikėjausi mažos, Hemingvėjiškos, trobelės su marlinu ant sienos ir virėju balta barzda, tačiau restoranas buvo įssikūręs pakrantės gatvėje viename iš pastatų. Mažas ir jaukus restoraniukas, tačiau tos laisvės ir jūros kvapo tai vietai pritrūko.Vien jau tai, kad padavėjas su juodu fraku „Yes, please“ pakartojo šimtą ir vieną kartą, nuvargino ir taip nuvargusią galvą. Ir visgi pakėlėm vyno taures bei pižoniškai išleidom dviejų savaičių maistpinigius krevečių užkandai, karališkai žuvei keptai ant grotelių, airiškai kavai ir mango pyragui su troškintais saldžiam padaže bananais. Tostas: „Už EVS savanorius Kenijoj!“.

Ir Lamu…

Kitą rytą po valgio orgijos restorane vėl grįžom į karštą, truputi varginantį, bet spalvotą pasaulį. Apelsinų sultys vietinėje užkandinėje, keletas suvenyrų, ir sėdame į raudoną autobusą, kuris veža mus į Lamu. Pritvinkęs prakaito ir karščio, autobusas atkeliavo čia iš Mombasos. Vietinis musulmonas sėdintis ant savo lagaminų pasiūlė man pakramtyti miros šakelių. Tai kaip kramtomas tabakas, tik daug šlykštesnis žalios šakos kartumas. Dvi sugraužiau, bet paskui visą kelią svajojau apie arbūzą ar bent jau kokosą. O arabas pasikišęs po pažastimi kuokštą jų pragraužė visą kelionę. Gal ir gerai. Kai jauti burnoje kartumą, užsimiršti, kad tavo žandikaulis trečia valandą vibruoja nuo akmenuot Kenijos krūmynų kelio. Du trys šimtai kilometrų beveik be civilizacijos – išdžūvę krūmai, ožkos, kelios pašiūrės ir akmenuotos dulkinos žemės. Tik artėjant prie tos pasakų salos kraštovaizdyje pasirodė įspūdigos laukinės palmės, kokosų palmių plantacijos ir mango sodai.

Išlipom vos ne plyname lauke. Tik kad šalia tivuliavo Indijos vandenyno vanduo, o krantai apaugę mangrovių miškais. Dieną tų medžių šaknys užliejamos potvinio vandens, o naktį ir ryte ten sausos šaknų džiunglės, kuriose gali vaikščioti.

Mūsų kuprinės nukrenta nuo autobuso stogo ir visi šeši sušokam į keltą, kuris iš tiesų yra sena didelė valtis su prikabintu motoru. Šalia sėdi dvi musulmonės su juodais aprėdais, matosi tik tamsios akys, daug žmonių ir krovinių.

Keistas jausmas, kai sėdi valtyje, aplink matai vandenį ir džiungles, o važiavai iki čia keturias valandas. Net neįsivaizduoji, kur galėtų būti tas nemažas miestas. Motoras suburzgia ir mes besileidžiant saulei pasileidžiam kanalu tarp dviejų mangrovių miškų į kitą salos pusę. Pusvalandis švelnaus supavimo ir prieš akis išnyra arabų miestas. Paskendęs palmėse, tylus, pridengtas laivų stiebų ir burių, Lamu sveikina mus savo baltais pastatais ir palmių lapų stogais.

Stovėdama trijų aukštų name su terasa į miestą ir vandenyną, Marian tarė: „Tai bus mano geriausias gimtadienis gyvenime“. Ir iš ties, tai tikriausiai buvo pirmas kartas Kenijoje, kai mes nesiderėjom dėl kainos. Tiesiog gavę pasiūlymą išsinuomoti namą miesto centre už penkis eurus kiekvienam nusčiuvom. Net jei planavom nakvynei išleisti po tris eurus, vaikščiodami po tą svajonių pilį be langų, su žydinčiais vijokliais ant sienų, su dviem tualetais, dušais, miegamaisiais, virtuve, dviem šaldytuvais ir jau minėtu trečiu aukštu su stalu ir krėslais bei vaizdu į miestą, nelabai ką begalėjom ir ištarti. Pro kiauras namo arkas pūtė gaivus brizas atnešdamas islamo maldą nuo minaretų.

Išsikraustėm dulkinas kuprines, numetėm palapines į kampą, nusiprausėm druskas ir dulkes, susiradom bagaže ryžių ir net daržovių bei pradėjom gaminti maistą. Karlosas ir Marian keliavo kažkur už miesto į salos gilumą nupirkti alkoholio (islamo mieste jis neparduodamas). Kiti patraukėme siauromis gatvelėmis ieškoti gimtadieninio pyrago bei kitų produktų. Galiausiai susitikom centrinėje aikštėje su pirkiniais. Karlosas ir Marian lydimi rastamano atrado, kur nupirkti viena butelį romo, penkis litrus vyno ir dešimt skardinių alaus. O mes kepyklėlėj nupirkom skanaus biskvitinio viniotinio su kremu.

Nežinau kodėl ir kaip, bet tamsiose arabų gatvėse jautėmės tikrai saugiai ir net jaukiai. Pro vienas pravyras duris sklido medžio kvapas – staliai čia gamino mažus baldus, kad šie tilptų gabenami siaurose gatvėse. Kitoje parduotuvėje indas pardavinėjo sultis, kažkur ir daržovių kioskelis. Švaru, disciplinuota ir tuo pačiu egzotiška. Prieskonių kalnai ir įvairūs aromatai persimaišę su asilų kvapu. Visi miestiečiai ne tokie šnekus kaip Eldorete, tačiau geranoriški. Kitoje gatvėje keturi vyrai žilomis barzdomis svahili kalba lažinosi, kas laimės – Arsenalas ar Barcelona. Smagu buvo suprasti afrikietišką emocingą kalbą. Po truputi priprantu prie jos ir retsykiais suprantu.

Žengdamas iš pradžių gatve bandai paliest, paglostyti visus asilus pakampėse, bet jų tiek daug ir jie taip natūraliai stovi gatvėse, kad tiesiog vėliau nebekreipi dėmsio. Ir pirmą kartą gyvenime pajutau, ką automobiliai padaro iš miesto. Išgyvendink juos ir vieta pataps magiška, o dar apgyvendink miestą arabais, tai viskas labiau panašės į pasaką.

Taigi, gimtadienis buvo puikus, tas pats šešetukas, mūsų pilis ir brangus, tačiau svaiginantis vynas arabų mieste – Lamu.

Ryte tikros ekskursijos po miestą ir kelionė pakrante link paplūdimio kitoje salos pusėje. Ten du kupranugariai, šiltas žydras vanduo ir saulė. Po penkių dienų važinėjimų, nardymų, ieškojimų ir atradimų tai buvo tikros atostogos. Apie nieką negalvoji – tik maudaisi ir bėgioji kaip laimingas laimingas šuo paplūdimiu.

Vakare nusiperki tris kilogramus žuvies, paruoši ją netikėtai labai skaniai su ananasais ir kokoso pienu. Susilauki draugų pasimėgavimo maistu aikčiojimų ir saldžiai užmiegi po besisukančiu ventiliatoriumi šviečiant mėnuliui bei kažkur mūkiant asilams.

Paskutinę atostogų dieną Karlosas ir Marian grįžo į Malindį panardyti gilesniuose vandenyse su rimta įranga, o mes aplankėm kitą salą šalia Lamu. Manda saloje ir vėl tik maudynės ir poilsis baltame paplūdimyje.

Ir štai galiausiai sėdžiu Lamu uosto pakrantės hostelio terasoje. Vakaras. Karštis šiek tiek atslūgo, bet mano marškiniai vis dar drėgni nuo prakaito. Patogiai įsitaisau krėsle, pasidedu kokakolos butelį, į kurį užmaišiau Safari romo. Dalinuosi gėrimu su bezdžionėle Mikiu, kuri vis ropščiasi man ant rankos ir peties ir pradedu rašyti šią istoriją jums. Love piešia. Kristi rašo. Justas paskutinį kartą šniukštinėja po miestą. Ech, tas vakaro brizas toks šiltas, toks gaivus ir toks paslaptingas kaip pats miestas. Matai, kur kartais gyvenimas nubloškia – tiesiai į rojų.

„Gyvenimas mano – vėjas palaidas“ (S.N.)

…netgi kai pati to nenoriu. Pavasariai visada būna pilni staigmenų, tokie romantišššški (atidarinėjant Vytauto butelį).

GEOGRAFIJA

Gyventi šitoj šaly galima, guodžiu save, „Nostalgijoj“ net ir degtinės lietuviškos užsakius turbūt atvežtų, nors, kita vertus, alus VISAI NEBLOGAS, 12% tūrio alk.

Prie lietaus priprasti irgi galima, susikišus consideration, kad pavasaris ateina greičiau ir lengviau nei Lietuvoj: „tik pist ir pavasaris“. Ne tik pavasaris čia lengviau, čia daug kas lengviau, ypač jei atsikratai visokių keistų įpročių, pvz. MAXIMOS, pieno suvartojimo per dvi dienas (čia nesugenda per visą žmogaus gyvenimą), padėvėtų drabužių parduotuvių, bendravimo su namiškiais (anksčiau sakydavo „Hi“, dabar sako tik „H“), poreikio naudoti orkaitę, o ne mikrobangę, keliavimo autostopu.

Apibendrinant, pati aplinka verčia gyventi daugiau vidinį gyvenimą, nei išorinį, ir – būtinai – gyventi lengviau.

Ir dar Ryanair‘as visur skraidina.

ISTORIJA

Maždaug prieš mėnesį tapau yozhiku ir įpuoliau į upę. Dar prieš tai irgi buvau yozhiku, labai drąsiai laksčiau rūke, valandų valandas skaičiavau žvaigždes ant lubų,  pratinaus prie belgiškų naujovių ir senovių, atradinėjau rusiškas parduotuves (lietuviška šaldyta duona prieš tai negirdėtos gamyklos – 4 eurai, sūrelis (šaldytas, pagamintas neaišku, kur, bet skonį turi) – 0,5 euro, meduoliai (vadinasi „Vkus, znakomyj s detstva“) – 3 eurai, kiaušinių dažai (lietuviški) –  1 euras, manų kruopos – 1 euras, grikiai – 1,5 euro, avižiniai dribsniai – 1 euras, rusiška degtinė (lietuviškos dar neradau) – nuo 25 iki 50 eurų, marinuoti agurkai – 4-5 eurai ir t.t.), ir į viską žiūrėjau labai skeptiškai. Namie geriausia. Ir pigiausia.

Na, ir paskui įkritau į upę. Dabar galvoju, ar aš tikrai noriu „gyvenimo dramatiško, bet gražaus“, taip, tikriausiai noriu. Ilgai užtruko susisvajoti vieną rišlų tobulos ateities vaizdą (kokių pora metų..?), o dabar reikėtų perkelti jį kitur, pakeisti keletą esminių prioritetų ir nuostatų, ir susvajoti viską į naują paveikslą, kuris gal niekada ir nevirs realybe, bet paveikslą juk reikia turėti. Ach… Jei net ir Meilė Belgijoj būtų „lengvai“, tai iš viso tik būlką valgyt beliktų.

ASMENYBĖS

Belgijoj įdomiausia su nebelgais. Naujasis pažįstamas Ramzi į Briuselį atvyko prieš 8 mėnesius, kiekvieną sieną kirtęs su vis kitos šalies pasu (turi rumunišką, kroatišką, indišką….), dirba kas papuola, sekmadienio popietes leidžia kitų pabėgėlių iš Libano palestiniečių stovyklų kompanijoje (maždaug 20 žmonių jaukiam butuke, 20 min. autobusu nuo Briuselio centrinės stoties), geria arbatą ir rūko obuolinį kaljaną, žaidžia kortom „durnių“, žiūri arabiškas žinias per kabelinę ir kalbasi apie per savaitę nuveiktus darbus, gautus ir negautus leidimus ir visa kita, apie ką negalėjau suprasti nė žodžio. Ne tik furistai turi savo mažuosius pasaulius ir ne tik Pimpalay gyvena išskirtinį beveikkomunos gyvenimą… Labai labai labai daug dalykų yra dar neatrasti – žavinga!

Truputį seniau pažįstamas, bet mažiau pamatytas Karlsonas kuris turi dredus iki stogo sekmadienį ateina rident margučių kartu su rytųeuroposmoterų + TommyLee kompanija. Atkeliavęs iš kito pasaulio krašto – iš Venesuelos, studijuoja čia cirką (animation), gyvena net ne Briusely, o šitam miesteliūkšty Mechelene, niekur neina iš namų, kai lyja (o lyja beveik visada), sekmadieniais eina į parką (aišku, kai nelyja, o lyja visada) žongliruoti ir sako, kad jam čia patinka gyventi… Maradona by Kusturica. Tai ar daug žmogui reikia, ar nedaug žmogui reikia???

Šv. VELYKOS

Šiltų, saulėtų, margų, vaisingų ir laimingų Šv. Velykų visiems! Marginsim ir mes sekmadienį, labai daug apie visus galvosiu – apie Miką Afrikoj, apie Sesuo tolimojoj Juknonandijoj, apie Iloną restorane, apie Vytą kad ir kur jis bebūtų, apie visus, kurie sėdės prie stalo namuose ar svečiuose, Čiobišky, Musninkuose, Širvintose ir Paširvinty, Kernavėj, Vilniuj, Kaune…

MEILĖS visiems! Stiprių margučių! Ir žibučių!

Jūsų Ju.

Vasario 16- tosios susitikimas su žirafomis

Mykolas Vadišis

Liūtas – nors tai žvėrių karalius, bet tai tik viena iš kačių. Drambliai… Jų yra ir Indijoje. Antilopės – šių rūšių nė nesuskaičiuosi. Žirafa – tarsi ateivis žemėje. Tokių daugiau nėra, o kai stebi jas iš 20 metrų, negali patikėti, kad tai tas pats Darvino teorijos produktas.

Draugai jas fotografuoja nuo kalvos. Aš tuo tarpu neriu į šabakštyną įvairių dygliuotų sausmedžių. Nors ir gavęs kelis įbrėžimus, tačiau tylomis tylomis atsiduriu po akacijos medžiu. Visos keturios laibakaklės suklapsi savo galingomis blakstienomis, pakarpo ausimis ir atsisuka į mane. Nejudėdamas padarau apie 20 kadrų ir nuleidęs fotoaparatą ant krutinės stebiu šiuos neįtikėtinus žemės gyvūnus. Jie taip arti.

Tai visa šeimyna. Didžioji žirafa, šeimos galva, galingas patinas išdidžiai nusisuka ir toliau kramsnoja lapus. Du paaugliai žirafiukai baikščiai stebi mane ir vinguriuodami savo kaklus ruošiasi bet kurią akimirką mestis į šoną. Vienintelė mama žrafa ne tik, kad nebijo manęs, tačiau ir žengia kelis metrus į priekį tarsi sveikindamasi ir klausdama kas aš toks.

–          Iš kur tu? – vietoje balso mama žirafa vėl sukarpo ausimis.

–          Aš lietuvis. Nepatikėsi, bet čia švenčiu pas jus savo šalies Nepriklausomybės dieną,- tikriausiai taip pat ne balsu tariau aš.

–          Kaip smagu! Malonu susipažinti. Aš Silvija,- didelėmis, spindinčiomis akimis prisistato žirafa.

Aš tuo tarpu užsižiūriu į jos šviesiai rudas įvairių formų dėmes ant kūno ir staiga prisimenu keistą dalyką. „Žirafa. Gi tai pirmas gyvūnas, aš piešiau būdamas trejų metų. Sedėdavau Vilniuje, Justiniškėse, tryliktame monolitinio namo aukšte ir piešdavau žirafas. Galbūt savo vaikiška, viską siekiančia vaizduote aš tuomet regėjau būtent šią akimirką? Štai tikrasis de javu, kurio nepaaiškinsi jokiais moksliniais ir loginiais argumentais“.

Pagautas afekto būsenos sumanau prieiti pasisveikinti su Silvija iš dar arčiau. Pastaroji net per daug neprieštaravo, kai dėjau kelis žingsnius į priekį, tačiau didysis patinas nusprendė, kad to jau per daug. Metė savo galvą į kitą pusę ir didžiuliu kaklo mostu liepė šeiminykščiams sekti paskui jį. Dar akimirką pastovėjusi Silvija taip pat apsisuko ir lėtais lėtais judesiais (kaip sulėtintame kine) labai greitai pradingo krūmuose. (Keistas jausmas judesiai labai lėti, o pranyko akimirksniu). Tiesa, dar prieš pranykdamos dar uodega spėjo ore nupiešti žodį „SAVANA“.

Tuo pat metu man iš nugaros pasigirdo šlamesys. Tai Kristi, estė dievinanti žirafas. Ir ką aš galėjau jai bepasakyti – nebėra, pabėgo. Pasijaučiau šiek tiek kaltas, kad nepastovėjau ramiai kiek ilgiau ir nepalaukiau jos. Antra vertus, ore tarp krūmų dar vis spindėjo uodega išrėžtas užrašas „SAVANA“.

Taigi mes nieko nelaukdami nusekėm toliau paskui užrašą. Dar keli krūmai, kelio aštrios šakos ir pakalnė išsilygino, o prieš akis atsivėrė didžiulė pieva. Keturios žirafos jau stoviniavo kažkur jos vidury. Aplink jas iš žolės šokinėjo dešimtys antilopių, daugiausiai tai buvo impalos. Truputi kvaili padarai – stryksi stryksi į tave vos ne kol atsimuša ragais ir tik tada susizgrimba, kad reikia bėgti kiton pusėn. Nenuostabu, kad plėšrios katės jas taip mėgsta.

Bet kokiu atveju reginys įspūdingas. Atsigulu pievon ir ramiai tįsodamas fotografuoju gyvunus. Kristi jais tiesiog grožisi. Prie mūsų dar prisijungia Karlosas ir Elen (koordinatorė, kuriai tai buvo paskutinė diena Kenijoje). Ispanas įssitaisė šimtu metru toliau, kad savo galingesniu objektyvu galėtų ramiai pašaudyti antilopių.

Puiki popietė Savanoje (net jei tai tik pietų afrikiečio J. E. Kriugerio įkurta 5000 akrų ferma su didžiuliu kalnu vidury savanos).

Žirafos dar kartelį sumojavo uodegomis ir paliko mus pievoje.

Grįžtant dardančiu orandžiniu keliu namo visi žvilgsnius nukreipėm aukštyn į kalną. Viršūnėje mūsų matatu akimis nulydėjo vienišas žirafa senelis. Ramiai sustingęs lyg medinė skulptūra jis taip ir liko stovėti, kol mes išnykom už kažkelinto posūkio.

Ooooo.. Linksmoji Afrika! arba Keistuoliai

Vasario 14 diena, Šv. Valentinas

Džiungles paliekame truputi vėlesniam laikui, nes šiam kartui turiu keletą linksmų epizodų iš mūsų ir Kenijos gyventojų gyvenimo. Keisti jie kartais žmonės.

Epizodas nr. 1

Gyvename jau  čia tris savaites. Per šį laiką vandens problemos mūsų name pasirodo kaip potvyniai ir atoslūgiai. Tai sausa „kaip Afrikoje“, tai klozetas merginų kambarį paverčia Viktorijos ežeru. Linksmiau nei prie Indijos vandenyno.

O dar linksmiau kai vietiniai meistrai bando susidoroti su šia gamtos stichija. Šefas Vesley namo savininkui pagrasino perkelti mus kitur, jei nebus sutvarkytos vandens problemos. Pastarsis iš karto griebėsi tvarkyti… ir tvarko iki šiol.

Komisijomis jie ėjo visą savaitę per mūsų vilą fiksuodami tekančius čiaupus ir išdžiūvusius, tvarkingas žarnas ir skylėtas. Paskui atsiuntė meistrą. Nelabai padėjo. Po to vieną vakarą prieš grįždami iš EVS mokymų sužinojom, kad jau tikrai turim vandenį. Nuo džiaugsmo šūksnių skambėjo visas vakarinis Eldoretas. Grįžom. Vandens nėra.

Ir viso to kulminacija – dar po kelių dienų pasirodęs meistras profesionalas.

Ramiai keturiese sedėjome svetainėje, kai staiga iš virtuvės pasigirdo garsas.

–          Jambo…

–          Jambo,- tyliai pasisveikinam mes.

Su ramentu vienoje rankoje ir su Maksimos (Nakumat) maišeliu kitoje „meistras“ nuklibinkščiavo į tualetą. Pasidarė tikrai nejauku. Maišelyje, kiek pavyko įžiūrėti, buvo tik plaktukas ir gal dar replės.

Po valandos Viktorijos ežeras laiptais žemyn nuleido krioklius. Klozetą teko išardyti, o meistras su ištiesta koją sedėdamas virtuvėje į telefono ragelį svahili kalba dėl kažko skundėsi.

Vasario 14 diena, sekmadienis. Vis dar niekas neatėjo sutvarkyti dviejų tualetų iš trijų turimų. Vis dar turiu vilties, kad kol pabaigsiu rašyti šiuos epizodus, bet kažkas bus patvarkyta, na bent jau tualetai bus.  O šiaip vanduo Afrikoje dalykas rimtas, tad jei kartais ir nėra – neturiu teisės skūstis. Gal nebent meistro gaila – ir koja lūžus ir darbe nesiseka.

Epizodas nr. 2

Kol mes maudėmės po kriokliais Kerio slėnio pakraštyje, estai Tauno ir Helen su savo naujomis juodomis simpatijomis bandė sudalyvauti DJ‘jų šventėje. Vien jau tai šiektiek linksma, o dar pridėjus tai, jog šventė neįvyko dėl techninių nesklandumų… o kriokliai buvo įspūdingiausias reginys daugelio mūsų gyvenimuose…

Bet vieną reginį ir pakankamai linksmą išvydo ir jie. Vakare važiuodami taksi namo pro langą estai pamatė pakelėje policijos automobilį, aplinkui daug kariškių su automatais. Atrodė tikrai rimta.

Helen draugas drovusis ir religingas aplinkosaugininkas / verslininkas Josahyo suskubo pakomentuoti.

–          Kažkas nusuko nuo policijos automobilio ratą.

Tauno tik spėjo suprunkšti į kumštį ir Josahyo pridūrė:

–          Net ir policija naktį čia nesijaučia saugi.

„Tai jau tikrai“,- klausydamas istorijos pamaniau aš.

Epizodas nr. 3

Šitas vienas geresnių iš vis mano gyvenime…

Pabundame šeštą ryto Kerio slėnio pakraštyje. Išlendame iš palapinių, kurios suręstos tiesiai ant vienos uolos priešais įspūdingą reginį. Visas Kerio slėnis lyg milžiniška upės rėva – nuo kranto iki kranto apie 30- 40 km. O krantai sudaryti iš masyvių uolų ir kalnų grandinių. Rėvos dugne nusidriekusios didžiulės akacijų savanos, kuriose galima išgirsti riaumojant dramblius, o medžiuose tįso leopardai. Aplinkui šniokščia kriokliai. Nuo dugno kylant terasomis aukštyn, gali pakilti į dviejų kilometrų aukštį. Beje, Eldoretas, kuris yra šalia šio slėnio taip pat pūpso 2200 metrų aukštyje. Grįžus namo į Lietuvą turėtų būti daug lengviau lakstyti ir sportuoti, nors ir čia nejaučiu deguonies stygiaus.

Taigi, šeštą ryto sėdime Justas, Kristi, aš, Karlosas, Luve, Marian ir koordinatorė iš Estijos Elen (ji vieši pas mus „on arrival training“ metu) ant vienos terasų krašto, kažkur per vidurį kalno vieno kilometro aukštyje jaukiame kempinge ir stebime saulėtekį. Jis nuostabus, žinoma.

Bet staiga šimtu metru žemiau apaugusiame šlaite pasigirsta šnaresys. Šnaresys artėja. Prigrasinti nekeliauti į slėnį pėsčiomis dėl leopardų ir dramblių, šiuo atveju taip pat pradedam nerimauti, kad kažkuris iš jų atkeliauja pas mus.

Dar kelios minutės ir kartu su saule iš po krūmų išnyra juodas vyras su višta rankoje. Višta laikoma už kojų ištiesta prieš mus tiesiog ramiai kraipo galvą.

–          Ką šiandien pietums? Gal vištą?- pasirodo tai mūsų stovyklos prižiūrėtojas (sunku juos atpažinti, net jei matei dieną prieš) grįžta iš kaimynų puse septynių ryto.

–          Šitą vištą? Iš kur ją gavot?- kiek sutrikę visi bedam pirštu į paukštį.

–          Taip taip šitą. Ją vakar nusipirkom iš kaimynų gyvenančių slėnyje žemiau. Paleidom čia, o ta ėmė ir pabėgo naktį atgal į namus. Šiandien vėl reikėjo eiti pasiimti. Tai vištiena pietums?

–          Ne… Gal geriau ožkieną…- visi sutartinai susižvalgę nusprendėm, kad šitas paukštis dar turi teisę truputi pagyventi. Nusipelnė.

Epizodas nr. 4

Valentino diena čia švenčiama labai intensyviai. Viuomenėje, kurioje  vis dar moterų mušimas vadinamas disciplina, tai pakankamai keista. Antra vertus, ši meilės diena panašėja į afišą nors vieną dieną uždengenčia daugelį visuomenės ydų. Rožės, specialūs pyragai ir daugybė kitų šios šventės atributų užtvindo miestą.

Vietinę savanorę Keitę nusižiūrėjęs estas Tauno buvo pakviestas į Valetino dienos vakarėlį… 9 valandą ryto!

Tebunie, jie pripratę keltis 5 ryto, tai 9 val. kaip ir pietūs, bet vis tiek linksma buvo žiūrėti, kaip Tauno ir Helen sekmadienį keliasi 7.30 ryte ir traiškanotomis akimis ruošiasi į Valentino dienos vakarėlį.

Tai turėjo būti tik merginų vakrėlis, plius Tauno ir Helen su Josahyo. Bet…

Bet grįžo jie per pietus, su rožėm rankose ir pilni įspudžių. Pasirodo visas merginų vakarėlis Valentino dienos proga vyko taip. Baltieji svečiai gėrė arbatą su pienu, valgė chiapati (skanius afrikietiškus blynus. Iškepsiu kai grįšiu) ir kalbėjosi. Vėliau kulminacija – susirinkusiems svečiams mergaičių futbolo komanda dainavo kalenjinu liaudies dainas.

Kai paklausiau Tauno, ką dar jie veikė, estas nebelabai daugiau ką galėjo papasakoti. Matyt, dar vis buvo apstulbęs nuo reginio ir mieguistas.

Epizodas nr. 5

O viskas čia Kenioje keičiasi akimirksniu. Pradėjęs rašyti šiuos epizodus buvau pačios linskmiausios nuotaikos. Tačiau užbaigti reikėjo laiko ir pastangų, nes mano nerūpestingą juoką nutraukė vienas įvykis, kurį atsiminsiu ilgokai. Atsiprašau iš anksto tų, kurie tikisi dar vieno pokšto, bet tai tikrai ne linksmas įvykis ir net žiaurus. Antra vertus, tai pati tikriausia, kontrastų pilna Afrika ir aš, nuo įvairiausių emocijų besisukančia galva.

Ta pati Valentino diena. Po pietų Eldoreto priemiestyje surengėme futbolo turnyrą. Dalyvavo keturios komandos. Vieną suformavome ir mes. Dvi buvo vien tik merginų (Uh kaip jos smūgiuoja. Laisvai kampinį normalioj aikstėje kelia). Linskma nuotaika, daug juoko. Pakraščiuose išsibarstę vaikai, po truputi buriuojasi aplink mus, baltuosius. Prie kelio įrengtas stadionas traukia ir daugiau praeivių, kurie sustoję kaip stabai už neaukštos tvoros stebi labiau ne futbolą, bet vėl gi mus, vazungus.

Ir mačas buvo nuostabus. Nors baigės 0:0, bet emocijų pakako įvalias. Savo kainą Afrikoje aš irgi pakėliau. Nors neįmušiau, tačiau susmūgiavau kaip Zidanas iš penkiolikos metrų į skersinį šalia „devynkės“ (kamuolys labai gerai prie kojos prilipo, tai smūgis tikrai gavosi ne iš prasčiausių). Aplinkui visi suošė. Turėjom ir pastiprinimą, aštuonmetį juoduką, kuris pukiausiai nardė su kamuolių tarp dvidešimtmečių. Vieną kartą net pagavau save tiesiog stovint ir žiūrint, kaip jis valdo kamuolį. Po mačo aišku priėjo kažkas iš jo giminaičių (gal tėvas) ir paklausė ar nepasiimčiau jį į Europą.

Ir štai aš guliu atsirėmęs į medį stadiono pakraštyje, ilsiuosi ir paprašytas Betrices (mūsų vienos mentorės ir futbolo trenerės, kuri save vadina Lady Coach) rengiuosi kitam mačui. Sumaišysim komandas ir sužaisim dar du draugiškus kėlinius. Visi nori su mumis pasivaržyti, net jei kojos dažniausiai jau būna akmeninės.  Estės pakilo, atsisveikino ir iškeliavo į Eldoretą valgyti bei ilsėtis, o mes dar keliese ištvermingiausi nusprendėm parodyti ko esam verti. Bet neparodėm…

Glostomas šilto vėjo ir vakarinių Kenijos saulės spindulių aš buvau beveik beužmiegas po tuo medžiu, kai staiga už nugaros pasigirdo avarijos garsas. Nestiprus dungstelėjimas ir aš jau žvelgiau kelio pusėn. Už 50- 70 metrų pakelėje sustojo įlenkta mašina. Dar kelios sekundės ir visas stadiono turinys peršoko per tvoras ir pradėjo bėgti link avarijos vietos. Iš pirmo žvilgsnio nekaltas bambtelėjimas atrodė lyg paprasta avarija, kurių čia, net neabejojų, pasitaiko apstu. Tačiau dar kelios akimirkos ir pasigirdo klyksmai. Žvilgtėlėjau į Carlosą:

–          Can I take your camera? My is at home,- bičiulis tik linktelėjo galvą nejudėdamas iš vietos ir įdavė savo fotoaparatą.

Pralindau pro skylę tvoroj ir atsargiai perbėgęs kelią atsidūriau prie gana didelės minios. Vairuotojas tuo metu bandė pabėgti, o dešimtys miestelio gyventojų puolė vytis. Sambūrio viduryje gulėjo berniukas. Visiškai suknežinta galva. Užteks paminėti, kad matėsi smegenys, o pusė galvos buvo pasislinkę į šoną. Fotoaparatas nukaro ties mano krutine, o aš sustingęs žvelgiau į tą visiškai tai Valentino dienai neįtikėtina vaizdą. Nusisukau tik po kelių sekundžiu, bet įspūdžių pakako.

Atbėgo ir kiti darugai, Carlosas nussikeikė ispaniškai, pasigirdo raudos, pradėjo rinktis visas lušnyno rajonas. Vairuotojas buvo sugautas ir atidžiai prižiūrimas dešimties vyrų, kad nepabėgtų, kol atvyks policija.

Taigi įprasta situacija, vienas bandė lenkti, išvydo priešais kitą mašiną ir instinktyviai pasuko į šalikelę, kurioje pilna šiukšlių, kioskelių su bananais ir kitais vaisiais, kukurūzų pardavėjų, ramiai begulinčių bedarbių, asilų su prikabintais vėžimais, vištų ir daugų daugiausiai – vaikų. Nelabai nuostabu, kad vienas kaip tik pasipuolė.

Žvelgiant į visą poavarinį procesą ilgėliau pasidarė akivaizdu, kad tai gana įprastas dalykas čia. Visa susirinkusi minia žinojo ką daryti, apart artimiausių giminaičių niekas per daug nesielvartavo, o keli praeiviai net sugebėjo mūsų paprašyti keletos šilingų, motyvuodami tuo, jog reiks eiti paskakyti apie tragediją kaimynams.

Ir iš ties, žmonių pergrūstoje šalyje, kur Matatu važinėja per vidurį kelio, kur kelias neturi ženklų, kur šeimoje dažniausiai auga šeši ar septyni vaikai, kur žmonės  pripratę prie ankstyvų mirčių nuo įvairiausių ligų, šis įvykis daugeliui vietinių atrodo daug natūralesnis ir labiau įprastas nei futbolo turnyras su baltais žmonėmis. Bandėme tuo guosti ir save. ..

Ir vis dėlto, kai tu matai užmušto berniuko sesę (su kuria prieš pusvalandį žaidei vienoje komandoje) įsikniaubusią į dulkiną stadijono žemę iš sielvarto draskančia paskutinius žolės lopinėlius, nejučiomis pasijunti viso įvykio paliestas asmeniškai. Šis vienas iš dvidešimt milijonų Kenijos vaikų tikriausiai buvo tas, kuriam tu spaudei ranką ir prieš kelias dienas žaidei futbolą, o jo sesę dar tikriausiai teks matyti ne kartą iki projekto pabaigos.

Tą akimirką pajutau kaip Afrika po mano kojomis staiga prasižiojo ir skaniai mane nurijo. Tai nebevien statistika, tai nebejuokai apie juodajį žemyną ir jo „neegzistuoančias problemas“, tai ne stalo žaidimas, kuriame britai ar kas kitas lengva ranka gali užkariauti kontinentą, tai tavo draugai, pažįstami, tai jau Tavo gyvenimas šioje spalvotoje ir kontrastų pilnoje šalyje. Tokių pat kontrastų kaip gyvenimas ir mirtis.

Pabaigai pacituosiu italą draugą Fabio:

„You start to fell the culture, when you see problems of that culture“.

p.s.

Cia Justo nuotrauku albumas. Ko nera pas mane, galit isvysti dali pas ji.

http://picasaweb.google.lt/Justinas.Kilpys/Savanoryste_Kenija#

Serbija – dizainerių šalis

Sveiki!
su tsalyga, kad mano raportus draugai deda į viešą internetinę erdvę, tai dabar stengsiuos rašyti aiškiai ir tvarkingai. Todėl tai darau ne prieš miegą su serbiška klaviatūra, bet pavakary, vienoj lido tipo valgyklėlėj su savo loptopu. Miesto centre tyvuliuoja nemokamas enternetas.

giminėm ir kitiem susirūpinusiem pranešu, kad esu gyvas sveikas, ieškau buto, gyvenu pas vietininę, po truputį aiškinuosi kaip man čia bus su mokslu, lankau visokius kabinetus ir nebūtinai po vieną kartą.

tai gi, dizainas.
nežinau jokios įžangos ir pirešistorės nei apie dizainą, nei apie serbiją, tadėl rodau pirmą eksponatą
Labai pigi viryklė hostelyje. Ne šiaip sau dėžė su rankenėlėm, bet rankenėlės tvarkingai įkomponuotos į bandrą vaizdą. visai kaip akutės, sakyčiau:)

apie miestą būna šauniai pateiktų lankstinukų.
pats dizainas nėra per daug gražus, bet kokia šauni mintis – sudėti į vieną aplanką keletą lanktinukų. Gali pavartyt sau aktualią informaciją ir kitų neliesti. Aišku tekstas lankstinukuose rašytas valstybės tarnautojų, dažniausiai neaktualus, pvž apie leidimus žvejoti ir ledynus.

dar lankstinukas apie kažkokią parodą
nieko navatno, bet man susidaro vaizdas, kad čia statistiškai daugiau pastangų dedamą į dalykų išvaizdą nei kitose postsocialistinėse šalyse.

buvau koncerte. gaila, kad grupės Autopark muzika skirta nepilnametėms. Tai nieko ten smagaus nebuvo. bet kažkam iš studentų pavyko gauti jų kompaktą. ir pažiūrėkit kokia maloni staigmena laukia atidarius kompakto dėklą! Ar neturėtų tai būti per FiDi panaudota? Kompaktas pats tiesiog stiebiasi į rankas ir teikia džiaugsmą. This is usability! ir tokiam dėklui nereikia jokių papildomų medžiagų naudot.

toks balkonėlis žiūri į katedros aikštę. Algi, Fausta, nieko neprimena?

Kavinėje daug smagiau būna, kai gauni tokį tat pakelį cukraus:

pabaigai ne tiek su dizainu, grožiu ar usability, kiek su trim gražiom angliškom raidėm “WTF” susijęs eksponatas..

—
pasinaudodamas proga pasiūlysiu visiem tapti mūsų “firmos” fanu plačiai žinomame jaunimo portale.

Simas

Homo-norwegus-slidininkus

Rašau šį tekstą lago tarp darbų metu. Nors darbas darbą veja pas mus, bet nepaveja, todėl laisvo laiko darbe kartais atsiranda. Kartais susidaro vaizdas, jog darbuotojo apsilankymas įmonėje yra netikėtas, todėl darbai planuojami, kai visi susirenka ir jau būna aišku kiek darbo jėgos vienetų yra įmonės dispozicijoje. Nėra čia kuo labai stebėtis, nes žmonės juk yra žmonės ir be darbo turi ir kitų reikalų, o kai laisvadienius galima imti be jokios priežasties, sirgti be gydytojo pažymos ir t.t. Sergantys vaikai, vaikų gimtadieniai ar dar bet kokia proga irgi yra svari priežastis neiti į darbą. Kaip žinia ši stebuklų šalis apie kurią pradėjau rašyti yra trečia pagal dydį naftos ir dujų eksportuotoja pasaulyje, Eurovizijos 2009 nugalėtoja ir šiaip rojus žemėje – Norvegija. O atvykau čia be kažkokios specialios misijos, o tiesiog buvau išsiųstas i komandiruotę.

Kaip visi žinote, mano darbas myli mane ir nori, kad aš tobulėčiau. Šiaip šįkart buvau atsiųstas ne tik tobulintis, bet ir padėti kolegoms su netikėtai atsiradusiais darbais. Visas šis reikalas turėjo užtrukti 2 kalendorines savaitėles, bet dėl tam tikrų techninių kliūčių, kurių nebuvo įmanoma numatyti prieš mums atvykstant (neturėjome kompiuterių), negalėjome darbo pradėti laiku, tad vizito terminas prasitęsė dar 2 savaitėlėms.

Labiausiai mane žavi norvegų individualizmas. Jiems darbas yra tik darbas, kad ir kas čia vyktų asmeniškai jiems kažkokio poveikio nedaro, bent jau daugumai. Čia nėra suvokiama, jog kažkas atsisakytų suplanuoto slidinėjimo penktadienį, dėl to kad darbe atsiliekama nuo terminų. Tas asmeninės ir darbines sferų atskyrimas yra tiesiog stebinantis. Labai būtų faina Aura atsiųsti čia pasikomandiruoti:) Taip pat stebina norvegų ilgaamžiškumas. Pirmą savaitę, kai čia atvykome, sveikinome bendradarbę su 75mečiu! O antrą savaitę ji su mumis kerlingą žaidė… Ir išvis pensininkai čia nerealūs. Vakar važiuoju autobusu, o porelė senučiukų iš touchscreeninio telefono nuotraukas peržiūrinėja. Gal to paslaptis, jog per gyvenimą mažiau pavargstama. Pavyzdžiui prie mūsų esantis Nordea skyrius dirba nuo 10 iki 15 valandos.

Šioje fiordų karalystėje nelabai patinka, jog daugumoje vietų jautiesi, kaip kokioje kolonijinėje valstybėje. Pusryčiaujame viešbučio valgomajame. Pro langą kiek akys aprėpia užpustyta gamta, o visi padavėjai – dėdės Tomo trobelės veikėjai. Darbe tas pats. Pilna salė baltųjų rasės darbuotojų prie kompiuterių, o langus valo, pagalbines priemones vežioja ir šiaip patogų buvimą užtikrina darbuotojai, kurių odos spalva išduoda ne europietišką kilmę. Bet čia ne vien Norvegijos problema.

Apie laisvalaikį galiu pasakyti, kad laiką išnaudojam maksimaliai ir pamatėme daugiau muziejų ir kitų lankytinų vietų nei dauguma statistinių Oslo gyventojų per visą gyvenimą. Dėl įgimto individualizmo, jiems priimta slidinėti vienumoje ar išvykti į namelius kalnuose. Anot kolegės Egles, Valentino dieną norvegai irgi šventė individualiai namuose, todėl apie ją nebylojo išpuoštos širdelėmis vitrinos, o buvo pasitenkinta 25% nuolaida apatiniam trikotažui. Dar viena keistybė yra naktinis (vakarinis) gyvenimas. Atradom puikią vietą, kur labai jauki aplinka ir nemokama gyva muzika šeštadieniais. Ir ką jūs manot. Pagrindinis pasirodymas įvyksta 18 val. vakaro. Tada žmonių būna tikrai gausiai. Ir jau po jo baras tuštėja, tuštėja… Kartais atrodo jog prasidėjo komendanto valanda ir kažkoks gestapas visus ilgiau užsilikusius ateis išvaikyti.

Tikriausiai atidesnis skaitytojas pastebėjo, jog tekstas apgaubtas abejonės skraiste. Todėl džiaugiuosi gavęs papildomas dvi savaites šios įdomios rūšies (homo-norwegus-slidininkus) tyrimams. Senolių išmintis byloja, jog bet koks pažinimas pakeičia ne tik tavo ir objekto, kurį stengiesi pažinti ir suprasti santykį, bet praturtina ir tave patį. Kadangi esu labai empatiškas viskam kas vyksta aplinkui, neabejoju jog grįšiu netuščiomis, tačiau ką man žada ši patirtis dabar neapsiimčiau spręsti. Ta nežinia ir vilioja, ir baugina.

Tiesiogiai iš darbo vietos, specialusis Oslo bendradarbis – Tonny

mielas lietuviškai šnekantis pasauli

aš kaip super duper blogeris rašau ta proga, kad turiu vajerlesą.
vajerlesą turiu, nes gyvenu hostelyje(nors Novi Sad centre visur jis
egzistuoja) už 10 eurų.
kada iš čia išsikraustysiu nežinau, bet be stipendijos kažin ar pavyks
išsinuomot tikrą butą. tipo užstato ar kažko reiktų.
o stipkę perves tik kai kažkas čia pasirasšys ir VU tai pamatys. o
pasirašys geriausiu atveju antradienį, bo pirmadieį nedarbo diena.
o ka sbuvo prieš hostelį?
prieš hostelį buvo du neytin patyrę mentoriai, kurie pavaišino arbata
kabake. dar prieš tai Belgrade Nemanja mane pavaišino blynu-troškiniui
rpavedžiojo po Serbijos sostinę.
dar prieš tai prahoj tirs valandas vaikščiojau po centrą. vienas, nes
kiti lietuviai nesidomi tokiais dalykai ir geirau alaus pageria
orouoste ir laukia. dar pries tai vilniuje ponaiti justusa, vežantį
mane į orouostą, nukirto baudėjai policininkai ir padovanojo 150 lt
kvitą. dar prieį tai miegojau pusantros valandos.
įspūdžiai:
baudėjai – jie šauniai ir tiksliai pildo protokolus ir žino kur geirau
pasukt į oro uostą.

lietuviai- ai.vistiek kitam mieste gyvenam. bet užtat viena archivistė
važiuoja. o tą dalyką tokia sesė Justė studijuoja. archyvistam sunku
išvažiuoti, bet va įmanoma.

praha – melejoną juodų i rnejuodų bažnyčių turintis miestas. suvalgiau
vietinio greito maisto už 6lt, ir išgėriau arbatos už 10 litų
prabangiam restorane. i rišmokau sklandžiai su persėdimu iš orouosto į
centrą per 40 min nusigaut. Dar 8 ryto landžiodma spo visokias gražias
nerakintas duris, patekau į muziejaus vidų. bisk apžiūrėjau,
pavaikštinėjau, tada mane užtiko valytoja, nubėgo pasijamt raktų ir
išleido mane pro pagrindinį muziejaus įėjimą (muziejus tikrai dar
nedirbo)

belgradas. nu blyyn. nežianu ką manyt. už upės miestas tai kaip
minskas – didelės niekam nereikalingos aikštės ir erdvės, masyvūs į
ilgį ir plotį ištęsti pastatai ir daug langų.
kitoj pusėj upės, ten kur centas. eina paklon daug langų, pilka pilka,
betonas, namas prie namo, mašina prie mašinos, taip socialistiška ir
taip pilka. negražu tipo. visi daro beleką, pypsina. gal ir prikolna
ir įdomu. miestas, vertas pažinimo, bet labai jau užterštas (nes namai
tankiai sustatyti ir transporto brūdai neišsiskalido).

Novi Sad – tvarkingas gražiai sudėliotas miestas su visokiais namais,
kaip ir Vilniaus centre. nu kaip ir tikiesi miesto.

Darbai: atsirišti telefona, rasti, kas mane išvaduotų iš hostelio
liūno, sulaukti antradienio ir priversti ką nors man sumokėti
stipendiją.

gal jau gana. laišką rašau, nes tingiu kraustyt dalykus ir ruoštis eit
į dušą. jei kažką pamiršau pridėti prie adresatų, nusiųskit jiem.

—

Simas