Žygis į aštuntą aukščiausią Afrikos kalną

Pusė alpinisto

Pradedu kalenti dantimis iš šalčio. Kartu su didele kuprine ir fotoaparatu ant peties įsispraudžiu į mažą urvą, kurį radom aštriose uolose. Lyja. Nuo uolos krašto po truputi laša vanduo. Iš ūkų, per skurdžius aštrius krūmus ir kaktusus prasibrauna ir Justas:

-          Didesnio neradau. Kol nustos lyti, pasiliksim čia,- užsismaukęs drėgną kapišoną ant galvos, besėsdamas urvan, taria jis.

-          Ištrauk batoną ir margarino… Ir upelio vandens. Laikas vėl įsimesti kažką į skrandį,- atsakau aš.

Pro sausais krūmais apaugusią grotos angą matom pieno debesyse paskendusią Elgon kalno viršūnę. Ši aštri uola, tarsi milžiniškas ryklio pelekas, skrodžia debsesų jūrą. Už šios didelės akmenuotos uolos jau Uganda. Giliai įkvėpiu vieną kartą, antrą. Sunku. Spaudžia krutinę, skauda paširdžius, sunku kvėpuoti… Keturių kilometrų aukštis, dešimties kilogramų kuprinė, dregmė ir šaltis, status kalnas.

-          Grynių gryniausias sadomazochizmas,- apibūdina situaciją Justas.

-          Iš ties,- atsakau viltingai žvelgdamas į paskutinį kilometrą svajonės link.

Tereikia užsirobžti į paskutinę, aukščiausią viršūnę ir galėsim iškelti Lietuvos vėliavėlę, kaip tikri alpinistai. Visgi tai aštuntas aukščiausias kalnas visoje Afrikoje, antras Kenijoje ir trečias regione, nusileidžiantis tik kenijiečių simboliui Kenijos kalnui ir pasienyje su Tanzanija esančiam garsiajam Kilimanžarui. Akys mato viršūnę, blizga iš noro ją pasiekti, tačiau kūnas jau rėkia įvairiausius sutartinius ženklus nutraukti mazochizmo seansui. Kojų padai permirkusiuose batuose inkščia nuo menkiausio prisilietimo, kelio sanarys nuo didelių apkrovų pradeda organizuoti maištą, skrandis urzgia ir reikalauja ožkienos, pečiai bejėgiškai nusvirę nuo vergiško dviejų dienų darbo, o kaklas atrodo tuoj atsikabins nuo nugaros ir išeis sau.

Kurį laiką sėdim ir tylim. Tiesiog kabinam su šaukštu riebalų mišinį, dedam ant sumaigytos duonos ir godžiai ryjam. Debesys gana greitai ritasi per viršukalnę. Nejučiom ir aš panyru į atsiminimus apie žygio pradžią ir kelią link šio urvo.

Elgon view

Eldorete gyvenam prašmatniame rajone pavadinimu Elgon View. Jei ne keletas namų ir didesnių kalvelių, mes tikrai matytume už šimto kilometrų į šiaurės vakarus esantį kalną. Bent jau važiuodami darbuotis į Hurumos, Muanzo rajonus ar Nangilį mokyklą matom šį galiūną gana ryškiai. Užsilipę ant Kaptabei kalvų, poilsiaudami prie Kipkaren upės ar net nuvykę į Kisumų, prie Viktorijos ežero – visur išvystam tą mėlyną monstrą nusidriekusį per visą horizontą ir panirusį į debesis bei ūkus. Tris mėnesius stengiausi suvokti, kas tai per žemės darinys, kurio vienas kraštas prasideda vienoje horizonto pusėje, o pabaiga – kitoje. Kokio dydžio turi būti šis žemės kauburys, kad jį saulėtą dieną matai ir už 150 kilometrų?

Ir štai vieną savaitgalį, išpuolus trims laisvoms dienoms, su Justu sutarėm užkariauti tą žemėlapio dėmę. Dalis draugų išvažiavo ramiai pasibūti atgal prie Baringo ežero, Kristi ir Helen liko namie, o mes pagaliau ištaikėm progą absoliučiai lietuviškam žygiui per Afrikos žemes.

Tradiciškai nusiderėjom matatų kainą iki Kitalės nuo 300 (3 eurų) šilingų iki 180. 80 kilometrų matatu, apie dvidešimt kilometrų pergrūstoj džipo kabinoj iki kalno papėdės ir dešimt kilometrų motociklais iki nacionalinio parko. Net tą vakarą, kai pradėjom žygį, negalėjom išvysti tikrosios viršūnės. Saulėtą dieną važiuodami motociklais matėm kaip kalnas užsimaukšlino lietaus kepurę.

Pirmas palypėjimas

Šeštadienis. 16.30 vakaro. Bandom patekti į nacionalinį parką nemokamai, su žurnalisto pažymėjimu. Justas su fotoaparatu rankose vaidina fotografą. Paduodu PRESS pažymėjimą ir pasakoju istorijas, apie tai, kaip atvykau rašyti turistinio gido apie Kenijos nacionalinius parkus ir kad aplankiau jau daugybę nacionalinių parkų Kenijoje nemokamai. Kariškai apsirengusi Kenijos laukinės gamtos apsaugos darbuotoja linkčioja galvą, skaito ir galiausiai taria:

-          Trys tūkstančiai du šimtai (32 eurai) vienai parai.

Bandom dar kabintis į savanorių geradarių, gyvenančių čia ilgesnį laiką, rolę, tačiau viskas bergždžiai. Pasirašom, kad jei gausim straubliu nuo dramblio ar nusirisim nuo uolos, tai būsim patys kalti, ir patraukiam į žygį. Gavusi pinigus, moteriškė suminkštėja ir mums pavymui taria:

- Į viršūnę peščiomis per parą? Eihh…,- tradiciškai kenijietiškai laibu balsu išreiškia savo nuostabą džiunglių muitininkė.

Mes tik šypsomės ir linkčiojam galvą, tačiau pasisukę į kitą pusę pakelėje pamatom užrašą „KOITOBOS PEAK 42 KM”. Taip rankos kartu su lūpų kampučiais ir nusviro. Čia gi taip pat kaip nuo Vilniaus laukais pareiti į Čiobiškį ir dar visą laiką į statų kalną… O kas svarbiausia, reiks ir sugrįžti. Ir viskas tik per dvi dienas. Eihhh….

Pirmieji kilometrai iš tiesų entuziastingi ir žadantys puikų nuotykį. Paėjus keliu išlenda keli babuinai. Nusekam į krūmus paskui juos, o ten visa didžiulė pieva pilna šių bezdžionių. Kaip visa babūnų karalystė. “I like to movie it, movie it…” suskambo galvoj Madagaskaro herojaus lemūro dainelė. Čia ir genties senoliai babūnai po medžiu, ir besiporuojančios poros, ir žaidžiantys jaunikliai. Tarp jų dar kelios impalos ir didelės miškų antilopės Waterbuck (primena elnius).

Dar trys kilometrai taku tarp kolobusais ir kitomis bezdžionėmis aplipusių medžių ir mes pasiekiame urvus. Didelis Kitumu urvas pasitinka mus šaižiais šiknosparnių balsais ir aitriu išmatu kvapu. Lianomis ir samanomis apžėlusi tamsi erdvė savo nežinomybe įtraukė vidun tarsi juodoji skylė. Šimtas metrų gilyn didžiulėmis, tamsiomis, bažnyčią primenančiomis erdvėmis. Atsistoji aklinoje tamsoje ir jauti, kaip aplink galvą sparnais mojuoja ir žviegia tūkstančiai šikšnosparnių. Justas nukreipia savo žibintuvėlį į lubas, o ten lyg Nairobis naktį sužimba koks puse tūkstančio rausvų akių. Išsigandę šviesos sparnuočiai sukyla ir dideliu gūsiu nuvilnija į tamsesnius užkaborius.

Išlindus iš tamsos karalystės vakaro šviesoje atisdūrusios džiunglės apakina savo žaluma. Išsigandęs mūsų, krykšdamas, nuo šakos pakyla didelis paukštis lenktu raudonu snapu, ant akmens atsitūpęs atidžiai mus stebi hiraksas (linksmas padaras – triušio ir žiurkės hibridas).

Pradeda temti. Užkandam imbierinių sausainių su margarinu ir pasiruošiam tikram kopimui – naktį, tik su vienu žibintuvėliu, pažliugusiais nuo lietaus ir apžėlusiais žolėmis keliais. Pro akis šliaužia didžiulių medžių siluetai ir džiunglės. Dešimtą ar dvyliktą kilometrą pastebim, kad jau einam bambukų girios tuneliu. Įmaknojau į purvyną, Waterproof batai penkioliktą kilometrą pradeda nebelaikyti vandens. Galvojome pasiekti pusiaukelėje įrengtą stovyklą, tačiau nepavyko. Jėgos išseko, virš galvos pradėjo kauptis lietaus debesys, o kelias pasikeitė iš minkšto purvo į slidžias uolas.

-          Stojam čia,- pirštu į abdžiūvusį plačiašakį medį parodo Justas.

Aš tik linkteliu pavargusią galvą. Nusimetam kuprines, tačiau nesinori niekur judėti. Reikia pasistatyti palapinę, persirengti šlapius nuo prakaito drabužius, užsikurti laužą ir išsivirti valgyti. Gal taip būtume ir gulėję po medžiu nieko neveikdamai, jei ne pradėjęs lyti lietus. Šokom kaip įdiegti dirbti darbų. Puoliau kurti laužą. Iš karto prisminiau, kaip skautu stovykloje, Kernavės miškuose, prieš kokį tryliką metų, mokiausi įkurti ugnį vienu degtuku. Šį kartą degtukai tirpo daug greičiau. Liko 300… 290… 280… 270… Kažkur ties trisdešimtu degtuku ir po gero pusvalandžio vargo bei desperacijos gaidelės mano veiksmuose, vis dėlto ugnis pradėjo laižyti drėgnus pagaliukus. Oranžinėje šviesoje pamačiau, kad Justas jau surentė palapinę. Užvirėm vandenį, pripylėm ugali miltų, kitame katiliuke patroškinom svogūnus, morkas ir pomidorus, pagardinom kūbeliu sriubos ir mėgaudamiesi, atsirėmę į storą medį, valgėm pirmą tikrai laukinę vakarienę Afrikoje.

-          Net nežinau, kas dar galėtų iš mūsų grupės mėgautis šia akimirka,- tariau Justui, vis dar dideliems lašams krentan nuo medžio į mano lėkštę.

-          Cha cha… Tikrai… Gal nebent Karlosas…

Link Dievų buveinės

Sekmadienis, šešta valanda ryto. Pabudome drėgmėje. Prasikrapštę akis ir išlindę laukan išvydom, kur iš ties vakar užsirobštėm. Po mumis ūkuose ir debesyse, paskendęs raudonoje saulėtekio šviesoje,  gulėjo Kitalės miestukas, o tolumoje matėsi it spuogiukai išsidėstę Kaptabei kalvos. Dar prieš du mėnesius tie kalniukai kėlė didelį susidomėjimą, begalini norą įsilipti ir pasigirti tokiu žygdarbiu. Dabar į juos žvelgiam tarsi iš lėktuvo. Pamatęs tai tikrai supranti, kodėl žmonės tiki, jog tokiuose kalnuose kaip Elgonas gyvena dievai.

Pavalgę makaronų, išvirtų ant nuo vakar žėruojančio laužo, išgėrę imbierinės arbatos, su nauju entuziazmu kibom į kelią. Už kelių šimtų metrų išvydom posūkį į stovyklavietę ir užrašą “KOITOBOS 22 KM”. Vakar gerai pasidarbavom, tačiau pirmą kartą prieš akis išnirusi Elgon kalno viršūnė sutrikdė – tai juk kažkur anapus suvokimo ribos. Toli. Ir aukštis pradeda slėgti bei svaiginti galvą. Rasota žolė iškarto sumirkė kojas, saulė aštuntą ryto pradėjo kepinti pakaušį, giliai kvėpuoju, bet nelengviau. Judėjimą ir nuotaiką tik palaiko vis iš krūmų pasirodančios antilopės bei medžiuose šokinėjančios bezdžionės. Diskutuojam ir apie ant kelio gulintį dramblių mėšlą. Viena pusė smegenų tiesiog nekantrauja ir trokšta išvysti krūmuose ausimis lapsintį dramblį, kita gi jau galvoja, ką reiktų daryti, kur bėgti ir kaip pasislėpti pamačius šį milžiną.

Dar dešimt kilometrų ir pasijuntu, kaip balandžo mėnesį Lietuvoje. Vėsu, gaivus vėjas, pavasarinės gėlės ir šalti upeliai primena Velykas namie. Nors lėtai, tačiau pražygiuojam vieną kalvą, antrą, trečią, ketvirtą ir atsiduriam viršūnės papėdėje. Nebėra medžių, paskutinė impala jau irgi paspruko šlaitu žemyn. Dabar jau lipsim stačiai į viršų. Prigulam poilsiui prieš paskutines dvi valandas žygio, tačiau nebelabai išeina pakilti. Viską maudžia.

Sukaupę paskutines jėgas kopiam toliau. Matau, kaip priekyje Justas karts nuo karto susvirduliuoja ant akmenuoto paviršiaus. Pačiam su kiekvienu papildomu žingsniu vis labiau maudžia paširdžius. Nusprendžiu, kas trisdešimt metrų stabtelti poilsio, o po to keliais šuoliai vėl bandyti pasivyti Justą. Šis pasirinko kitą taktiką, lėtais sunkiais žingsniais užkariauti kalną be sustojimų.

-          Gal galiu išpilti tuos penkis litrus upelio vandens? Priekyje va krioklys, tai prisipilsim naujo,- galiausiai nebeištvėręs tariu aš.

-          Žinoma,- gūžteli pečiais Justas. Ir mes iškliunkinam visą vandenį žemyn šlaitu. Šiek tiek lengviau, bet antra vertus, tai nebelabai jau ką ir jaučiu.

Sunkūs žingsniai į dar vieną kalvos viršūnę. Meldžiuosi, kad už jos jau pamatytume paskutinį kelionės tašką. Prieš žvelgdamas priekin, atsisukau atgal. Vieta, kur stovyklavom jau irgi užsimetusi mėlyna atmosferos sluoksnį, o žemė kurioje pradėjom žygį susiliejo į vieną pilkšvai žalią spalvą. Matosi, kaip nuo Turkanos ežero atkeliavęs lietaus debesis laisto tą darželį, kuriame sudygęs Kitalės miestas ir šimtai atskyrų gyvenviečių. Laistytuvas artėja tiesiai link mūsų. Skubam peršokti  per vieną kalvą, tačiau už jos… dar viena.

Pieniški debesys užgula ir mūsų pečius. Pradeda lyti.

Ir štai urvas, kuriame sėdžiu, kramtau batoną ir žvelgiu į tą paskutinę tikrąją kalno viršūnę.

-          Jei ten užsilipsim, tai nebegįšim,- tariu Justui.

-          Iš tiesų. Ne, per vieną dieną neįmanoma užlipti. Sukam atgal?

Ir štai 41- mą kilometrą, likus tik vienam vieninteliam žingsniui iki viršūnės, mes pasukam atgal. Vis dėlto susimąstau, kas ką įveikė – ar mes kalną, ar kalnas mus. Nepasiekėm viršūnės, bet tuo pačiu tai buvo sudėtingiausia ir sunkiausia vienos dienos kelionė mano gyvenime. Per ją aš išplėčiau savo galimybių ribas, pasitikrinau, ką gali nuveikti mano kojos, pečiai ir pavargusi sąmonė. Tad savo prizą laimėjau, vienu žingsneliu palypėjau ir iki alpinisto termino. Keturių kilometrų aukštis tai jau puse Everesto…

O viršūnė… Palikim ją kalenjinų dievams.  Tai tik dar daugiau žadina vaizduotę. Priartėjom labai arti, bet kaip ten yra iš tiesų… Bent jau tikrai negaliu paneigti, kad ten gyvena dievai.

Kelias namo

Sekmadienis. Trečia valanda dienos. Justas beda pirštu į baltą taškiuką šviečiantį ant trečios ar ketvirtos kalvos nuo mūsų:

-          Bandom pasiekti jį? Yra namas, bus ir kelias žemyn.

Mūsų para nacionaliniame parke artėja prie pabaigos, tad nusprendėme leistis kalnu iš kitos pusės ir išeiti iš parko dar kalno viršūnėje. Bent jau grįšim ne tuo pačiu keliu. Tiesa… Nėra kelio.

O mes nebeturim žemėlapio. Vienintelis mūsų orientyras – ta balta trobelė. Išsitraukėm kompasą, pasimatavom kryptį ir be jokių skrupulų tekšnodami invalidiškomis kojomis pradėjom leistis nuo kalno. Viskas. Kopimui skirti raumenys nebedirba. Iš karto palengvėjo. Tačiau padai, čiurnos, krypuojančios nuo žolių kupstų ir uolų, sanariai tratantys nuo kūno ir kuprinės svorio pradeda varyti iš proto. Šokinėjam per kalnų upelius ir skaičiuojam žingsnius link trobelės.

Vakarop pagaliau vėl atsidūrėm gelsvose savanose, vėl pamatėme antilopes. Besileidžiant saulei mums kelia trobelės link pastoja pirmasisi papėdės kalnas. Nors tai tik keli šimtai metrų, tačiau jie panašėjo į Sizifo kančias.

-          Justai, einam jau aštuonias valandas. Saulė leidžias. Įkopėm apie trisdešimt kilometrų. Gal baigiam dabar, nes dar truputis ir galim nebeturėti progos pabaigti.

Nauja stovyklavietė. Šį kartą šviečiant saulei ir ant sausos žolės. Vis dar esam trijų su puse kilometrų aukštyje. Justas skambina Nacionalinio parko muitininkei pasakyti, kad išėjom per kitą pusę.

-          Kur? Jūs Ugandoj? Ar jau į Ugandą patekot? – į ragelį rėkia moteriškė.

-          Ne, ne mes tik einam kitu keliu, link kaimelio. Negrįšim per vartus.

-          Tai jau Ugandoj? – vėl savo muitininkė.

-          Ne, – jau irgi rėkia Justas užsiropštęs ant kalvos gaudyti geresnio ryšio. Tiesa, kai ir taip esi trijų kilometrų aukštyje, daugiau jai nepalipsi. Bet šiaip ne taip pareigūnė susigaudo ir palinkėjusi sekmės atsisveikina.

Nors nieko nebeišeina pajudinti, tačiau dar įstengiam pasigaminti vakarienę. Laužui šį kartą prireikė tik vieno degtuko, aplinkui daug sausų šakų. Tikra, tikra, tikrų tikriausia savana, su vaizdu į Elgono viršūnę ir apdžiūvusiais medžiais. Tik leopardo betrūksta ant šakos ir visas komplektas.

Vis dėlto naktį taip atšala, kad aš pasiimu miegmaišį, išlendu iš palapinės prie laužo, svirduliuodamas su užsimiegojusia galva prisilaužau šakų ir atsigulu šalia ugnies. Kas valandą įkurdamas didelį laužą gana gerai išsimiegu iki pirmų saulės spindulių. Naktį girdėjau kažkur toli staugiant hienas, o pabiudęs pamačiau, kad aplink laksto impala. Nebelabai įsivaizduoju, kas dar galėtų būti labiau laukinio ir afrikietiško.

Pirmadienis. Aštunta ryto. Pajudam tolyn. Po kelių valandų karvių pramintais giliais takais pasiekiam lauką, kuriame ganosi tūkstančiai avių, ožkų, asilų ir karvių. Kaip Šveicarija. Pabaigoje lauko ant paties skardžio krašto balta palapinė. Ta pati, kurią nusižiūrėjom vakar. Po dviejų dienų vienatvės pamatom pirmuosius žmones. Balta palapinė, tai UNICEF sumontuota kaimelio bažnyčia (pats Dievas mums link čia kelią parodė), šalia jos susibūrė dvidešimt vaikų. Tylūs ir baikštūs kaip antilopės jie mus stebi be jokio garso. Nė žodelio. Pasijaučiam kaip tikri ateiviai, nukritę iš kosmoso į kitą planetą.

Ir visi čia nekalba angliškai. Namai iš bambukų. Visi turi daugybę gyvulių ir gyvena ramų gyvenimą ant pasaulio stogo. Sutinkam pastorių. Jis nusiveda į dėdės kiemą, kur pavaišina šviežiu pienu. Trys su puse puodelio labai skanaus pieno.

Na o likusio kelio nelabai ir galiu aprašyti. Dvidešimt kilometrų žemyn link pirmo kaimelio, kur yra bent jau motociklai. Kelio girnelė nebesilanksto, pėdos atmuštos į uolas, nuo nuolatinio leidimos žemyn, galva trata nuo nemiego ir aišku suveikė pienas. Krūmai krūmai ir vėl krūmai. Judam kaip vėžliai. Net septynesdiašimt aštuonių metų senolis su lazda mus ramiausiai aplenkė strykčiodamas kaip vaikas.

-          Iš viršūnės. Oo.. tai keliaujat su Dievu,- taria kitas senukas kopiantis į namus iš miestelio.

Taigi taigi. Taip aš, Justas ir Dievas nusileidom pirmadienio pavakarę į civilizaciją. Vėl apie trisdešimt kilometrų motociklu iki tos vietos kur pradėjom žygį. Apie dvidešimt iki Kitalės ir apie devynesdešimt iki namų Eldorete. Aštuntą vakaro įžengiam pro duris, atsiduriam draugų glėby. Kaip karo veteranai. Nebepajudantys ir net nepastovintys ant kojų. Bet laimingi ir dar vienu laipteliu priartėję prie tikrosios Afrikos.

Žygio statistika:

-          Keliavom 3 dienas.

-          Apie 200 km matatu.

-          Apie 50 km motociklu.

-          20 km autostopu.

-          20 km pergrūstu džipu.

-          Apie 80 km pėsčiomis iki viršūnės ir atgal.

-          Elgon kalnas 4322 m.

-          Mes pasiekėm apie 4 km aukštį.

-          Miegojom 3,5 km aukštyje.

-          Matėm nuo kalno teritoriją 120 km spinduliu.

Matėm:

-          Hiraksą.

-          Keturių rušių antilopes. (Waterbuck, impalas, vieną labai smulkią ir dar kelios dideliais ragais).

-          Trijų rušių bezdžiones. (Babuinai, colobusai ir mėlynosis bezdžionės).

-          Šišnosparnius.

-          Chameleoną.

-          Keliasdešimt rušių paukščių.

-          Pievą su šimtais asilų, ožkų ir avių.

Nepavyko pamatyti:

-          Dramblio. (Nors jie vaikšto ant to kalno).

-          Leopardo. (Šitą tai labai sunku pamatyti net tikram safaryje, bet gyvena jų ir Elgone)

-          Hienų (tik girdėjau naktį, paryčiui).

-          Buivolų. (Anot vietinių, tai ir šių galiūnų buvo).

-          Žaliosios ir juodosios mambos.

Žodžiu, nors ir išvydom daug, tačiau praleidom geriausius.