Laukinis instinktas – kirsti galvą

Nikolas Washdishes

Visiškai užmirštas ir atsiskyręs nuo burzgiančios civilizacijos kaimas Kenijoje, penkiasdešimt kilometrų nuo Eldoreto tik matatu autobusiukams pravažiuojamu keliu. Vieno kambario namelis su stalu ir dviem sofomis. Ant stalo žibalinė lempa. Radija čirkšdama groja Back street boys hitus. Naktis. Ryškus mėnulis Afrikos kaime, dviejų kilometrų aukštyje, atrodo, tuo pasisveikins su tavimi.  Lauke, kaip ir kiekvieną naktį, atkeliauja vasariška vėsa. Namelio viduje vis dar tvanku nuo dienos kaitros. Skardinis stogas prigėrė į šį pastatėlį daugybę šilumos.

Staiga prasiveria durys. Įkišusi galvą į vidų, Caroline savo skardžiu, susimaišiusiu su juoku, balsu praneša: „Jums liko dvidešimt minučių. Paskubėkit, nes antraip valgis bus tikrai vėlai“. Ir durys vėl užsidaro.

Vėl likome vieni: Karlosas, Marian, aš, Justas, Love ir Tauno. Susėdę aplink tamsios, gelsvos šviesos nušviestą stalą, žaidžiame kortomis. Love vis kartoja „Shit, shit… Ou shit“ ir barbena pirštais į stalą. Karlosas nebepaleidžia iš lūpų žodžio „Fuck“, Marian susigūžusi ant sofos su kortomis rankoje inkščia „Why I started this game. Tell me why?“.  Tauno siluetas susimąstęs tyli. Aš ramus, bent jau per vidurį žaidimo turiu pakankamai taškų.

Žaidimas paprastas. Panašiai kaip pokeryje. Laikome rankose tris kortas, paeiliui ratu jas keičiam iš krūvos ir galiausiai vienas nusprendžia, kad turi daugiausiai taškų, ir parodo kitiems. Surašom taškus. Laimi tas, kas gale žaidimo (pavyzdžiui po dešimties ratų) turi daugiausiai taškų.

Bet šį kartą ne ratai svarbu . Ir ne laimėtojas. Tuojau, jau tuojau sučirkš Love mobilaus telefono žadintuvas, nutrauksim žaidimą ir skaičiuosim taškus.

Dabar pradeda nervintis net dažniausiai ramus išliekantis Justas. Laimėtojas čia nesvarbus. Visų akys krypsta į mažiausiai taškų surinkusį.  Karlosas – 170. Atsikvėpia, nes Marian 165. Aš – 170… Justas irgi atsikvėpia… Luve vėl sudėjuoja „No no… Shit, is it real?“. 156. Tauno galiausiai ramiai linkteli galvą. Nepaskutinis.

„Revolveris“ kaip ir rusiškoje ruletėje – iššovė. Ir pasitaikyk tu taip: lenkiško kraujo turintis vaikis iš Goteborgo, paišantis grafiti ir šokantis breiką, niekada nelaikęs rankoje kruvino peilio ir netgi pats pasiūlęs šį kortų žaidimą, dabar pralošė. Susitingęs ir truputi pasimetęs, jis atsitoja ir gana greitai žengia pro duris netardamas nė žodžio. Mes visi penki, nors dar vis prisipildę adrenalino, tačiau atsipalaidavę, išskubam paskui jį. Karlosas nedelsdamas užsikuria cigaretę. Aš Caroline sušunku „Where is an axe?“. „Koks dar kirvis? Štai peilis. Tai kas pralošė?“.

Kol aš leipdamas iš juoko rankoje laikiau galabijimo įrankį ir pirštu bandžiau parodyti į švedą, Love už dešimties metrų surestoje molinėje virtuvėlėje su kepimo krosnimi (džiko) žvelgė į kampan susispietusias vištas. Kaip vėliau jis pasakojo, tai buvo sunkiausias momentas – išsirinkti tą vieną.

Nors mūsų planas buvo palikti budelį akistatai su gamta vieną, tačiau paslaugūs afrikiečiai tuojau pasisiūlė padėti. Dešimtmetis berniukas griebė raibąją už kojų, kitas vyras stvėrė kaklą ir ištempė tiesiai prieš Love.

Ir taip švedas naktį Kaptabei kalno siluete kirto galvą vištai. Pirmu kartu galva neatsikabino, teko užsimoti antrą kartą. Paskui nevalingas Love Wojnakowskio juokas vis dar besispardant begalviam padarui. Šiltas kraujas nuteka ranka, paskutinis lašas nukrenta ant žemės ir višta keliauja ant džiko. Mes – į namelio vidų.

Laukdami vakarienės bandom žaisti tą patį žaidimą, tačiau neturint galutinio tikslo tai toks nuobodus kortų pasjansas, kad labiau norisi tiesiog ramiai klausytis džeržgenčio pop daininkų inkštimo sklindančio iš radijos.

Valanda, pusantros, ir pro duris įnešamas puodas su vištiena. Nežinau, kokius burtus tą vakarą naudojo Caroline mama Rose, tačiau tokios skanios paukštienos nebuvau gyvenime valgęs. Tobulai paruoštame padaže plaukiojo, nors ir nemėsingi, tačiau skaniausi pasaulyje kauliukai. „Sweet“,- afrikietišku stiliumi tariau aš. Dabar pradėjau suprasti, kodėl jie vietoje žodžio „Tasty“ taria „Sweet“. Tiesiog naturaliai gaunasi – nesvarbu, tai saldu ar ne.

O kur dar patroškintas managu (špinatus primenantis augalas) ir minkštas iš vietinių kukurūzų miltų paruoštas ugali (rankomis minkomas maistingas kukurūzų  pyragas). Šalia dar stiklinė mursik (kefyras paruoštas kartu su tikrų tikriausiu medžio nuodėguliu viduje. Kvapas ir skonis primena dūminę pirtį ir karves). Fone dainuoja Bob Marlis, o mes po valgio mėgaujames vietine changa (samane virta iš grudų. Skonis šiek tiek primena sake. Visuose Lonley planet giduose grasoma negerti šio gėrimo dėl pavojaus sveikatai, tačiau tai tik dar didesnis akstinas mėgautis).  Ne kažkas ta changa, tačiau paruošta tolimame kaime, ji bent jau dvelkia naturalumu ir galutinai sulipdo mūsų saldžiai besimerkiančias akis. Paskutinė mintis prieš užmiegant: „Namie, Elgon view, savo kieme mes taip pat laikysim vištas… Ir gaidį“.

Pagaliau lengvas žygis

Kitą rytą pusryčiai mango medžio pavėsyje. Saldi chai arbata su pienu. Vėl keletas nuotraukų ir rankų paspaudimų su kaimynais ir giminėmis, atkakusiais iš aplinkinių namelių pamatyti mūsų. Ir mes lydimi dviejų vietinių berniokų patraukiam link artimiausio kalno. Prieš mėnesį tie patys penki EVS vaikinai jau lipom į kitas dvi kalvas boluojančias slėnio tolumoje. Tą kartą vos nemirėm iš troškulio besiropšdami į kelių šimtų metrų aukščio uolas su palapinėmis ir visa žygių įranga ant pečių. Dabar tiesiog ramus pasivaikščiojimas į trečiąją kalvą šiame didžiuliame slėnyje. Prieš tai net negalvojom, kad čia dar kada sugrįšim, tačiau štai tuoj penkiasdešimties kilometrų spinduliu būsim įsiropšte į visas viršukalnes.

Žinoma tie du vietinius reperius vaidinantys vedliai baigė išvaryti mus iš proto liepdami pasveikinti kiekvieną pakeliui sutiktą žmogų. „Say Hi for him“,“Greet him“ ir taip toliau. Anksčiau su mielu noru sveikinom vietinius, tačiau liepiami tai daryti per prievartą pradėjom vengti žmonių iš tolo.

Visą praėjusį vakarą mąstę ir kalbėję apie viščiukus ir gyvūnų žudyma, žygio metu suradom naują įdomią temą. Carlosas ir Love dirbę socialiniais darbuotjais senelių namuose ir su neįgaliais vaikais pradėjo vardinti linksmiausius, įdomiausius ir ekstremaliausius nutikimus. Madride darbavęsis ispanas pasakojo, kaip vedė septynesdešimties senelių grupę į muziejų, tačiau pusę grupės vėliau rado vyninėj. Arba kino filmą primenančios istorijos apie vaiką, autistą, kuris galėjo absoliučiai tiksliai žaibiškai pasakyti bet kokį sudėtą skaičių. O dar Love patirtis švediškuose senelių namuose, kurios taip lengvai popieriuje ir neužrašysi. Prisiminiau ir aš prieš metus įgyvendintą kelionę Italijon, kur su Tomu taip pat pauosetėm senelių namų kvapo.

Nejučiom ir viršūnė. Kurioje dvelkia gaivus vėjas, nuo kurios matosi Eldoretas ir žemiau mūsų sklandantys sakalai, tai viršūnė, kurioje ganosi stebūklingu būdų atkakusios karvės, tai viršūnė kuri padalinta į du Kenijos rajonus. Vienoje viršūnės pusėje Nandi, kitoje jau kitos gentys. Užteko kelių akimirkų, kai mes nutarėm: „Mes čia dar sugrįšim. Vieną savaitgalį pasikišim du viščiukus po pažastimi, pasiimsim palapines, puodus, gerą nuotaiką ir užsiropštę ant kalno tiesiog kurensim laužą, virsim valgyti ir visą savaitgalį ilsėsimės ten, kur mūsų nepasieks tiek daug susidomėjusių žvilgsnių, kur kūną visą dieną glostys stiprus šiltas vėjas ir saulės spinduliai, kur jausimės kaip savanų karaliai ir galėsim nors trumpam pabėgti nuo organizacinių reikalų skestančių pinigų problemose“.

Didysis sekmadienis

Nuspręsta. Šefas Veslis išeikvojo mūsų pusę projekto pinigų kažkam kitam, tai dabar turim taupyti. Supermarkete šaldyto viščiuko kaina – 5 eurai. Gyvas – 2 eurai. Taip ir grįžom į Elgon view su trimis vištomis ir vienu gaidžiu rankose. Prieš tai dar prasiėjom per miestą su paukščiais po pažastimis nusipirkti duonos. Jautėmės kaip pirmą kartą atsidūrę Afrikoje. Vėl visų žvilgsniai nukrypo į mus. Msungu shika kuku (Baltieji neša vištas), skambejo visur aplinkui.

Ir tos vištos kiekvienam mūsų reiškia vis kažką kitą. Love jau paragavo kraujo skonio, tai entuziastingai laukia kito kortų žaidimo, Karlosui ir Marian tikrai patiko mintis, jog galim sutaupyti pinigų būtent tokiu būdų, Justas minėjo kiaušinius, kuriuos rytais omletui graibstom dešimtimis, Sara ir Elsa labiausiai baiminosi dėl gaidžio giedojimo rytais (bet jos išvyko namo Švedijon dėl blogos sveikatos ir nuotaikos), estėms Kristi ir Helen idėja nepatiko, dėl butinybės juos paskui suvalgyti ir dėl vargo laikyti, kai ir taip neturim daug lėšų.

O aš… Aš tiesiog džiaugiuosi nauja atrakcija kieme, galimybe sukalti namą joms ir padaryti gardą (ko vis negalėjau susiorganizuoti namie), praskaidrinti ar bent jau pakeisti po truputi rutinon ir blogon nuotaikon grimstančią mūsų visų kasdienybę, galiausiai susikurti savo atskirą projektą projekte. Ir tai veikia. Namas stovi, gardas yra, o dieną gaidys su savo trim vištom išdidžiai kapstos uždaram kieme.

Kad sušvelnintume visų namo gyventojų požiūrį į vištas, nusprendėm pavadinti juos tiesiog Masala, Stew, Curry ir Big Sunday. Lengviau bus valgyti, kai susiejome juos su maistu. Gaidys Big Sunday keliaus į puodą tikriausiai paskutinį sekmadienį Kenijoje, žinoma, jei neužknis visų ankščiau laiko savo giedojimu naktimis.

Vidurys

Taigi trys mėnesiai prabėgo. Trys liko. Sėdim kieme prie laužo, kepam jautienos šašlykus. Geriam romą. Likom aštuoni. Plius dar Caroline ir Kenzi. Ir keturi paukščiai. Panašu, kad iš ties pagiriojames iš visų trijų mėnesių daugiadienių įspudžių sugertuvių. Visi tylūs, paskendę savo mintyse, pavargę, atsikratę entuziazmo ir motyvacijos darbuotis, pradedantys galvoti apie namus. Veslis pabaigė pusės projekto lėšas, kitas gaus, jei susitvarkys su organizacinėmis problemomis. „Not so good, a?“,- ištartų jis.

Ir vis dėlto… Panašu, kad išsipagirioję, susitvarkę su savo problemomis ir supratę aplinkinių problemas išbrisim iš šios vidurio projekto krizės stipresni. Patys pradedam ieškoti kontaktų, visuomeninių grupių, kurios entuziastingai mus priima. Pradedam viską daryti patys. Vedovaujami Karloso tiesiog pradedam savo projektą. Šviečiam jaunimą ŽIV/AIDS, lyčių lygybės, ekologijos ir net meno temomis. Renkam po vieną į jaunimo klubus ir bendruomenines organizacijas merginas, grūmojam pirštu visiems vaikinams, kurie reiškia nepasitenkinimą aktyvesnėmis moterėlėmis.

O grįžę iš darbų vėl pradedam sportuoti kieme (ką kurį laiką buvom užmiršę), rašom dienoraščius, valgom ananasus, džiaugiames karts nuo karto pasirodančiu lietumi, piešiam, žiūrim filmus, gaminam maistą, žaidžiam šachmatais, planuojam antras dideles atostogas Tanzanijoje ir Ugandoje, o naktimis su Karlosu internete ieškom pigiausių bilietų rugsėjo 24 dieną skristi į Ganą bei svajojam apie pasakišką Burkina Faso, tranzavimą iš Egipto į Maroką, kelionę motociklais nuo Argentinos iki Brazilijos ir turistinių gidų savanoriams, nardymo klubų įsteigimo, Kenijos vystymo, socialinius ir asmeninius gyvenimo projektus.

Nes laukinis instinktas kviečia ne tik nukirsti galvą viščiukui, tačiau ir keliauti.