Lamu – karščiau nei Vaido pirty

Pasakojimą pradėsiu nuo pavadinimo išaiškinimo pažodžiui. Tiesiog, kad būtų aiškiau, kas yra Lamu ir kas yra Vaido pirtis. Ir pradėsiu aiškinti nuo antro galo.

Vaido pirtis – tai apykarštė trobelė mūsų šaunaus draugo Vaido kieme. Sakyčiau net magiška traukos vieta, kurioje šonas šyla šonas šala, tačiau visiems kartu būna jauku ir linksma. Tai pirtis, kurioje viršutinė kūno dalis rasoja, o kojos stingsta iš šalčio. Tiesa, ten niekada negalima atispalaiduoti, nes viena karta metuose ta pirtis pražysta tikrais garais, o tada jau riesta ir didžiausiems pirčių asams. Nekantrauju ten sugrįžti, tačiau kol to negaliu padaryti papasakosiu apie kitą pirtį, arabišką ir pasakišką, kaip tūkstantis ir viena naktis. Tai miestas ant Indijos vandenyno kranto – Lamu.

Lamu – tai salų archipelagas atsidūręs trys šimtai kilometrų nuo pagrindinių Kenijos kurortų. Čia atkakti paprasčiau mažu lėktuvėliu nei dardančių autobusu (šimtas kilometrų akmenuoto Kenijos žvyrkelio ir šešios valandos kaitrios saulės). Tai vieta arčiau Somalio sienos nei iki visos likusios Kenijos civilicazijos. Tai arabų miestas su siauromis gatvėmis, minaretais ir verksmingomis musulmonų maldomis, su išstypusiomis kokosų palmėmis ir pakrantėse susmigusiais mangrovių miškais. Tai miestas, į kurį atplaukti gali tik tradiciniais buriniais svahili žvejų laivais ir tai miestas, kuriame nėra nei vienos mašinos – viską nešą, gabena ir stovėjimo aikšteles užpildo asilai. Galiausiai tai vieta, kur vidurdienį viskas lydosi nuo karščio, o tropinė drėgmė padaro salą karštesne nei verdantis krevečių puodas.

Kelias į Lamu

Apie viską nuo pradžių… Užbaigėm trečdalį projekto. Pirmas mėnuo buvo apsitrynimas Kenijoje ir atsipeikėjimas iš būsenos perfect. Antrasis mėnuo planavimas ir pirmų darbų pradžia. Taigi, gyvenimo Afrikoje tam tikrą laikotarpį nusprendėm įprasminti kelione į Mombasą ir visą Indijos vandenyno pakrantę – nuo Tanzanijos iki Somalio. Na gerai jau – ir iki vienos, ir iki kitos sienos trūko po šimtą kilometrų, tačiau pamatyti pavyko daugiau nei pusę.

Planuojant kelionę Lamu net buvo paliktas nuošalyje, bet paskutinę akimirką susigundėm aplankyti  ir galiausiai tai buvo tarsi vyšnia ant viso Indijos vandenyno pakrantės torto. Taigi apie kiekvieną pyrago gabaliuką atskirai. Nuo Mombasos iki Lamu. Kelionėje dalyvavo: Justas, Karlosas, Marian, Kristi, Love, Tauno (jis taip ir nenuvyko iki Lamu dėl pinigų stygiaus) ir aš.

Mombasa – portugalų, britų, arabų ir kenijiečių miestas

Iš Eldoreto į Mombasą per Nairobį važiavom apie 12 valandų. „Modern coast“ autobusas visą 800 km kelią link pakrantės leidosi pakalnėn. Iš trijų kilometrų aukščio šalia Eldoreto nusileidom iki jūros lygio Mombsoje. Bekerentant metrams, temperatūra ir oro drėgnumas tik didėjo. Pradėję kelionę apsikaišę miegmaišiais nuo vakaro vėsos, ryte pabudom (o greičiau susivokėm iš būdravimo), kad viskas aplinkui lipnu, drėgna ir šilta. Vandenyno dvelksmas šeštą ryto susimaišė su tropiniu karščiu ir tamsiais Mombasos automobilių dūmais. Fabrikų ir dirbtuvių kaminai persipynė su kokosų palmėmis ir išryškėjo saulėtekio danguje. Šešta ryto, o miestas kaip skruzdelynas – tuktukai, automobiliai, sunkvežimiai, daugybė musulmonų (pakrantė daugiausiai gyvenama jų). Žmonės čia spalvoti. Pastatai, gatvės ir gyventojai labiau primena Teherano, Porto, Nairobio, Budapešto ir vieno Idijos miestų mišinį. Tai taip pat sala, kurioje dūzgia 700 000 gyventojų. Ta pati svahili kalba, tačiau žmonės taip skiriasi nuo viso likusio Kenijos vaizdo.

Miesto dvasią gerai atspindi Jėzaus Fortas, pastatytas kaip portugalų ginybinis bastionas pagal italų architekto projektą. Iš rankų į rankas, šis žmogaus formą primenantis fortas keliavo dešimtis kartų. Jį užgrobę buvo ir arabai, vėliau portugalai atsikovojo, o britų valdymo laikais tai buvo kalejimas. Dabar tai muziejus su gražiais vaizdais į vandenyną. Stovėdamas čia jautiesi lyg filmo „Karibų jūros piratai“ filmavimo aikštelėje. Taip ir įsivaizduoji bėgančius šimtus muškietomis ginkluotų portugalų karių, patrankas šaudančias į laivus dvidešimčia metrų žemiau ir Johny Deppą skriejantį virš visų galvų.

Paklausiau vietinį giduką, ar kartais nebuvo koks filmas susuktas šiame forte, tačiau jis niekaip negalėjo suprasti klausimo. Daugiausiai ką pavyko išpešti, tai pasiūlymą man filmuoti forte piratų dramą: „Taip taip, jei tik norėsi susukti filmą, galim nors ir dabar eiti pas administraciją ir susitarti. Very easy, very easy“. Su ispanu beklausydami šyptelėjom, gal ir nieko idėja.

Pirmas šuolis Indijos vandenynan

Ilgai Mombasoje neužsibuvom. Jau pirmą vakarą šokom į tuktukus, paskui persikėlėm pergrūstu keltu į žemyno pakrantę, dar dvidešimt kilometrų sausakimšu prakaituojančiu matatu, keturi kilometrai vietiniu taksi nuo kelio iki pakrantės ir prieš mus pro palmių kamienus nušvito vandenynas. Sunkios kuprinės nukrito. Nusitraukėm prakaituotus marškinėlius ir pasileidom link vandens. Pirmas įspūdis – per dieną ant uolų įkaitęs vanduo nuplikė kojas. Antra, smėlis susimaišė su aštriomis uolomis pradėjo pjaustyti kojas, o panėrus sūrus vanduo išgraužė akis. Galiausiai į krantą išlipau su keturiomis jūrų ežio ašakomis pėdoje. Sekančią valandą gulėjau ant pilvo įsikandęs rankšluostį, kol Karlosas rausėsi kojoj su adata ir pincetu vis pridurdamas „Sorry mate, it is to deep, it is to deep“. Viena dalis ašakos taip ir liko giliai pėdoje, o kitą išsitraukiau tik grįžęs iš kelionės.

Bet kokiu atveju, gulėdamas ant pilvo smelėtame papludimyje, turėjau marias laiko apžiūrėti viską aplinkui atidžiau.

Palmių paunksmėje palapines pasistatė vokietis atvykęs čia motociklu.Toliau parkelio gilumoje prie savo super džipo memuarus rašė naujų laikų Hemingvėjus balta barzda ir ilgais žilais plaukais. Tokio paties amžiaus jo žmona tiesiog sedėjo kedėje ir stebėjo mus. Tikriausiai jie taip pat buvo vokiečiai. Po kiek laiko priėjo trisdešimtmetis amerikietis didelę dalį savo gyvenimo gyvenantis Nairobyje. Barzda apžėlęs kelionių organizatorius, įsikandęs žolės suktinukę, tiesiog gyveno savo gyvenimą. Tai reiškia – kažką veikė tame paplūdimyje. Dar vėliau į kempingą įvažiavo perdarytas sunkvežimis, kurio stiklinė priekaba buvo užpildyta krėslais ir visa kelionių įranga. Iš jo išlipo dešimt, baltų kaip sūris, akiniuotų informatikų būrėlis (hey, nieko asmeniško). Kažkoks jausmas, kad jie taip pat vokiečiai.

Iš baltųjų pusės tai lyg ir viskas. Ir tai tikrai neblogas rezultatas . Apart tų baltų turistų su sunkvežimiu, kompanija kempinge buvo tokia, kokią ir įssivaizdavau prieš atvykdamas į nuošalų palmėmis apaugusį Tivi paplūdimį.

Bet ryte pasirodė dar dvi charakteringos paplūdimio gyventoju grupės – bezdžionės vagančios viską ir smėlyje sutūpę vietiniai vyrukai, siūlantys visas pasaulio paslaugas ir konkuruojantys vienas su kitu dėl mūsų dėmesio. „Gal nori šviežio kokosų pieno?“, „O gal jūrų gėrybių?“, „Gal ruošiesi eiti nardyti? Ma friend, galiu pasiūlyti kelias vietas, tik dešimt eurų?“, „Nupirk suvenyrą“, „Nepirksi. Tai keičiam šitą į marškinėlius“, „Žmogau, o kaip dėl Bob Marlio?“, „Nenori?  Bet iš akių matau, kad nori.“, „Gerai, gerai… Palauk, galim paruošti jums pietus“,  „Darau masažus“, „Gal mango, papają ar bananų?“. Ir visa tai tik dvidešimt metrų kely nuo palmės iki vandens. Grįžti iš maudynių prisižiūrėjęs mažųjų spalvotų žuveliokų, tankiai dugne prilipusių jūros ežių, kuriuos mindei vakar, ir dryžuotos vandenyno gyvatės, kuri raitėsi aplink tavo koją. Nusimeti nuo galvos akvalangą ir matai, kaip bezdžionė su žydrais kiaušiniais vagia tavo kavos pakelį. Šiaip jos linksmi padarai ir tikrai praskaidrina rytais nuotaiką, tačiau draugystė trunka iki pirmo nugvelbto daikto. O tada matai, kaip Karlosas griebia kokoso riešutą ir sviedžia link palapinės, kur darbuojas ilgapirščiai. Kavos pakelis paleidžiamas iš mažų rankų ir nukrenta už kelių metrų, o bezdžionės pabėga. Rytas išgelbėtas.

Įspūdingas saulėtekis, miegas paplūdimyje po palme, po uodų tinkleliu, maudynės naktį banguojančiame vandenyne, tropinis lietus ir kavos puodelis vietiniame restorane, žvelgiant į rojų žemėje, Tivi paplūdimį, ir mes patraukiam aukštyn per Mombasą į Malindį.

Koralų rifai ir italai Malindyje

Malindis. Kažkadaise čia išlipo Vasko de Gama ir pasakė: „Aš čia atvykau, tai dabar šios žemės bus portugalų“. Naujų laikų kolonistai šiame kurorto mieste – italų turistai. Visi afrikiečiai čia su mumis gatvėje sveikinasi „Chiao“, čia italų turistams pastatytas visas suvenyrų turgus. Malindyje net gali rasti keletą picerijų, tik kad picų ten visą laiką trūksta. Nepratę kenijiečiai tokiais kiekiais kepti.

Ir visai neblogą vietą tie italai išsirinko. Šalia Malindžio įsibridus į vandenyną, (ir paplaukus kelis šimtus metrų nuo kranto) įmerkus galvą vandenin, galima išvysti neapsakomą galybę koralų rifų. 28 km2 plote verda pasakiškas gyvenimas. Spalvoti koralai čia tapo namais šimtams rūšių įvairiausių žuvų. Elektrinė mėlyna, ryškiai geltona spalva, violetiniai karpiai, juodai balta kaip zebrų kaimenė, didelės ir mažos, raudonos ir vaivorykštės spalvų, žalia, ruda, raudona – viskas prieš tavo akis.

Nardydamas su vamzdeliu bandžiau skaičiuoti pamatytas rūšis žūvų, tačiau ties penkiolikta vis pasimesdavau. Plonos, plačios, siauros, didžiaakės, plačiauodegės ar iš vis neapibūdinamos formos. Pamatai gražiausią, įkvėpi oro ir neri gilyn prie dugno pasisveikinti. Po pusvalandžio grįžti valtin pailsėti ir atsigerti vandens bei vėl šoki į žuvų mišrainę.

Tekšnoji per šiltą krabų pilną paplūdimį išsunktas dienos įspūdžių. Saulė leidžiasi už uolų ir horizonte išryškina palmes. Švelnus brizas glosto vėl nudegusią ir šiektiek skaudančią odą (net jei ji atrodo tik dar rudesnė), o mažos lagūnos bangelės vis išmeta naujų margų kriauklių. Pakrantėje vėl Bob Marlius siūlo įkyrūs bičiukai. Vienas nieko man neprastūmęs, paprašė jam mieste nupirkti kilogramą jautienos. Ir kaip gali šauti tokios idėjos galvon – matyt italai karts nuo karto tai padaro.

Vakarą užbaigiam bene žymiausiame visoje pakrantėje restorane „Senis ir jūra“. Nors tikėjausi mažos, Hemingvėjiškos, trobelės su marlinu ant sienos ir virėju balta barzda, tačiau restoranas buvo įssikūręs pakrantės gatvėje viename iš pastatų. Mažas ir jaukus restoraniukas, tačiau tos laisvės ir jūros kvapo tai vietai pritrūko.Vien jau tai, kad padavėjas su juodu fraku „Yes, please“ pakartojo šimtą ir vieną kartą, nuvargino ir taip nuvargusią galvą. Ir visgi pakėlėm vyno taures bei pižoniškai išleidom dviejų savaičių maistpinigius krevečių užkandai, karališkai žuvei keptai ant grotelių, airiškai kavai ir mango pyragui su troškintais saldžiam padaže bananais. Tostas: „Už EVS savanorius Kenijoj!“.

Ir Lamu…

Kitą rytą po valgio orgijos restorane vėl grįžom į karštą, truputi varginantį, bet spalvotą pasaulį. Apelsinų sultys vietinėje užkandinėje, keletas suvenyrų, ir sėdame į raudoną autobusą, kuris veža mus į Lamu. Pritvinkęs prakaito ir karščio, autobusas atkeliavo čia iš Mombasos. Vietinis musulmonas sėdintis ant savo lagaminų pasiūlė man pakramtyti miros šakelių. Tai kaip kramtomas tabakas, tik daug šlykštesnis žalios šakos kartumas. Dvi sugraužiau, bet paskui visą kelią svajojau apie arbūzą ar bent jau kokosą. O arabas pasikišęs po pažastimi kuokštą jų pragraužė visą kelionę. Gal ir gerai. Kai jauti burnoje kartumą, užsimiršti, kad tavo žandikaulis trečia valandą vibruoja nuo akmenuot Kenijos krūmynų kelio. Du trys šimtai kilometrų beveik be civilizacijos – išdžūvę krūmai, ožkos, kelios pašiūrės ir akmenuotos dulkinos žemės. Tik artėjant prie tos pasakų salos kraštovaizdyje pasirodė įspūdigos laukinės palmės, kokosų palmių plantacijos ir mango sodai.

Išlipom vos ne plyname lauke. Tik kad šalia tivuliavo Indijos vandenyno vanduo, o krantai apaugę mangrovių miškais. Dieną tų medžių šaknys užliejamos potvinio vandens, o naktį ir ryte ten sausos šaknų džiunglės, kuriose gali vaikščioti.

Mūsų kuprinės nukrenta nuo autobuso stogo ir visi šeši sušokam į keltą, kuris iš tiesų yra sena didelė valtis su prikabintu motoru. Šalia sėdi dvi musulmonės su juodais aprėdais, matosi tik tamsios akys, daug žmonių ir krovinių.

Keistas jausmas, kai sėdi valtyje, aplink matai vandenį ir džiungles, o važiavai iki čia keturias valandas. Net neįsivaizduoji, kur galėtų būti tas nemažas miestas. Motoras suburzgia ir mes besileidžiant saulei pasileidžiam kanalu tarp dviejų mangrovių miškų į kitą salos pusę. Pusvalandis švelnaus supavimo ir prieš akis išnyra arabų miestas. Paskendęs palmėse, tylus, pridengtas laivų stiebų ir burių, Lamu sveikina mus savo baltais pastatais ir palmių lapų stogais.

Stovėdama trijų aukštų name su terasa į miestą ir vandenyną, Marian tarė: „Tai bus mano geriausias gimtadienis gyvenime“. Ir iš ties, tai tikriausiai buvo pirmas kartas Kenijoje, kai mes nesiderėjom dėl kainos. Tiesiog gavę pasiūlymą išsinuomoti namą miesto centre už penkis eurus kiekvienam nusčiuvom. Net jei planavom nakvynei išleisti po tris eurus, vaikščiodami po tą svajonių pilį be langų, su žydinčiais vijokliais ant sienų, su dviem tualetais, dušais, miegamaisiais, virtuve, dviem šaldytuvais ir jau minėtu trečiu aukštu su stalu ir krėslais bei vaizdu į miestą, nelabai ką begalėjom ir ištarti. Pro kiauras namo arkas pūtė gaivus brizas atnešdamas islamo maldą nuo minaretų.

Išsikraustėm dulkinas kuprines, numetėm palapines į kampą, nusiprausėm druskas ir dulkes, susiradom bagaže ryžių ir net daržovių bei pradėjom gaminti maistą. Karlosas ir Marian keliavo kažkur už miesto į salos gilumą nupirkti alkoholio (islamo mieste jis neparduodamas). Kiti patraukėme siauromis gatvelėmis ieškoti gimtadieninio pyrago bei kitų produktų. Galiausiai susitikom centrinėje aikštėje su pirkiniais. Karlosas ir Marian lydimi rastamano atrado, kur nupirkti viena butelį romo, penkis litrus vyno ir dešimt skardinių alaus. O mes kepyklėlėj nupirkom skanaus biskvitinio viniotinio su kremu.

Nežinau kodėl ir kaip, bet tamsiose arabų gatvėse jautėmės tikrai saugiai ir net jaukiai. Pro vienas pravyras duris sklido medžio kvapas – staliai čia gamino mažus baldus, kad šie tilptų gabenami siaurose gatvėse. Kitoje parduotuvėje indas pardavinėjo sultis, kažkur ir daržovių kioskelis. Švaru, disciplinuota ir tuo pačiu egzotiška. Prieskonių kalnai ir įvairūs aromatai persimaišę su asilų kvapu. Visi miestiečiai ne tokie šnekus kaip Eldorete, tačiau geranoriški. Kitoje gatvėje keturi vyrai žilomis barzdomis svahili kalba lažinosi, kas laimės – Arsenalas ar Barcelona. Smagu buvo suprasti afrikietišką emocingą kalbą. Po truputi priprantu prie jos ir retsykiais suprantu.

Žengdamas iš pradžių gatve bandai paliest, paglostyti visus asilus pakampėse, bet jų tiek daug ir jie taip natūraliai stovi gatvėse, kad tiesiog vėliau nebekreipi dėmsio. Ir pirmą kartą gyvenime pajutau, ką automobiliai padaro iš miesto. Išgyvendink juos ir vieta pataps magiška, o dar apgyvendink miestą arabais, tai viskas labiau panašės į pasaką.

Taigi, gimtadienis buvo puikus, tas pats šešetukas, mūsų pilis ir brangus, tačiau svaiginantis vynas arabų mieste – Lamu.

Ryte tikros ekskursijos po miestą ir kelionė pakrante link paplūdimio kitoje salos pusėje. Ten du kupranugariai, šiltas žydras vanduo ir saulė. Po penkių dienų važinėjimų, nardymų, ieškojimų ir atradimų tai buvo tikros atostogos. Apie nieką negalvoji – tik maudaisi ir bėgioji kaip laimingas laimingas šuo paplūdimiu.

Vakare nusiperki tris kilogramus žuvies, paruoši ją netikėtai labai skaniai su ananasais ir kokoso pienu. Susilauki draugų pasimėgavimo maistu aikčiojimų ir saldžiai užmiegi po besisukančiu ventiliatoriumi šviečiant mėnuliui bei kažkur mūkiant asilams.

Paskutinę atostogų dieną Karlosas ir Marian grįžo į Malindį panardyti gilesniuose vandenyse su rimta įranga, o mes aplankėm kitą salą šalia Lamu. Manda saloje ir vėl tik maudynės ir poilsis baltame paplūdimyje.

Ir štai galiausiai sėdžiu Lamu uosto pakrantės hostelio terasoje. Vakaras. Karštis šiek tiek atslūgo, bet mano marškiniai vis dar drėgni nuo prakaito. Patogiai įsitaisau krėsle, pasidedu kokakolos butelį, į kurį užmaišiau Safari romo. Dalinuosi gėrimu su bezdžionėle Mikiu, kuri vis ropščiasi man ant rankos ir peties ir pradedu rašyti šią istoriją jums. Love piešia. Kristi rašo. Justas paskutinį kartą šniukštinėja po miestą. Ech, tas vakaro brizas toks šiltas, toks gaivus ir toks paslaptingas kaip pats miestas. Matai, kur kartais gyvenimas nubloškia – tiesiai į rojų.