„Gyvenimas mano – vėjas palaidas“ (S.N.)

…netgi kai pati to nenoriu. Pavasariai visada būna pilni staigmenų, tokie romantišššški (atidarinėjant Vytauto butelį).

GEOGRAFIJA

Gyventi šitoj šaly galima, guodžiu save, „Nostalgijoj“ net ir degtinės lietuviškos užsakius turbūt atvežtų, nors, kita vertus, alus VISAI NEBLOGAS, 12% tūrio alk.

Prie lietaus priprasti irgi galima, susikišus consideration, kad pavasaris ateina greičiau ir lengviau nei Lietuvoj: „tik pist ir pavasaris“. Ne tik pavasaris čia lengviau, čia daug kas lengviau, ypač jei atsikratai visokių keistų įpročių, pvz. MAXIMOS, pieno suvartojimo per dvi dienas (čia nesugenda per visą žmogaus gyvenimą), padėvėtų drabužių parduotuvių, bendravimo su namiškiais (anksčiau sakydavo „Hi“, dabar sako tik „H“), poreikio naudoti orkaitę, o ne mikrobangę, keliavimo autostopu.

Apibendrinant, pati aplinka verčia gyventi daugiau vidinį gyvenimą, nei išorinį, ir – būtinai – gyventi lengviau.

Ir dar Ryanair‘as visur skraidina.

ISTORIJA

Maždaug prieš mėnesį tapau yozhiku ir įpuoliau į upę. Dar prieš tai irgi buvau yozhiku, labai drąsiai laksčiau rūke, valandų valandas skaičiavau žvaigždes ant lubų,  pratinaus prie belgiškų naujovių ir senovių, atradinėjau rusiškas parduotuves (lietuviška šaldyta duona prieš tai negirdėtos gamyklos – 4 eurai, sūrelis (šaldytas, pagamintas neaišku, kur, bet skonį turi) – 0,5 euro, meduoliai (vadinasi „Vkus, znakomyj s detstva“) – 3 eurai, kiaušinių dažai (lietuviški) -  1 euras, manų kruopos – 1 euras, grikiai – 1,5 euro, avižiniai dribsniai – 1 euras, rusiška degtinė (lietuviškos dar neradau) – nuo 25 iki 50 eurų, marinuoti agurkai – 4-5 eurai ir t.t.), ir į viską žiūrėjau labai skeptiškai. Namie geriausia. Ir pigiausia.

Na, ir paskui įkritau į upę. Dabar galvoju, ar aš tikrai noriu „gyvenimo dramatiško, bet gražaus“, taip, tikriausiai noriu. Ilgai užtruko susisvajoti vieną rišlų tobulos ateities vaizdą (kokių pora metų..?), o dabar reikėtų perkelti jį kitur, pakeisti keletą esminių prioritetų ir nuostatų, ir susvajoti viską į naują paveikslą, kuris gal niekada ir nevirs realybe, bet paveikslą juk reikia turėti. Ach… Jei net ir Meilė Belgijoj būtų „lengvai“, tai iš viso tik būlką valgyt beliktų.

ASMENYBĖS

Belgijoj įdomiausia su nebelgais. Naujasis pažįstamas Ramzi į Briuselį atvyko prieš 8 mėnesius, kiekvieną sieną kirtęs su vis kitos šalies pasu (turi rumunišką, kroatišką, indišką….), dirba kas papuola, sekmadienio popietes leidžia kitų pabėgėlių iš Libano palestiniečių stovyklų kompanijoje (maždaug 20 žmonių jaukiam butuke, 20 min. autobusu nuo Briuselio centrinės stoties), geria arbatą ir rūko obuolinį kaljaną, žaidžia kortom „durnių“, žiūri arabiškas žinias per kabelinę ir kalbasi apie per savaitę nuveiktus darbus, gautus ir negautus leidimus ir visa kita, apie ką negalėjau suprasti nė žodžio. Ne tik furistai turi savo mažuosius pasaulius ir ne tik Pimpalay gyvena išskirtinį beveikkomunos gyvenimą… Labai labai labai daug dalykų yra dar neatrasti – žavinga!

Truputį seniau pažįstamas, bet mažiau pamatytas Karlsonas kuris turi dredus iki stogo sekmadienį ateina rident margučių kartu su rytųeuroposmoterų + TommyLee kompanija. Atkeliavęs iš kito pasaulio krašto – iš Venesuelos, studijuoja čia cirką (animation), gyvena net ne Briusely, o šitam miesteliūkšty Mechelene, niekur neina iš namų, kai lyja (o lyja beveik visada), sekmadieniais eina į parką (aišku, kai nelyja, o lyja visada) žongliruoti ir sako, kad jam čia patinka gyventi… Maradona by Kusturica. Tai ar daug žmogui reikia, ar nedaug žmogui reikia???

Šv. VELYKOS

Šiltų, saulėtų, margų, vaisingų ir laimingų Šv. Velykų visiems! Marginsim ir mes sekmadienį, labai daug apie visus galvosiu – apie Miką Afrikoj, apie Sesuo tolimojoj Juknonandijoj, apie Iloną restorane, apie Vytą kad ir kur jis bebūtų, apie visus, kurie sėdės prie stalo namuose ar svečiuose, Čiobišky, Musninkuose, Širvintose ir Paširvinty, Kernavėj, Vilniuj, Kaune…

MEILĖS visiems! Stiprių margučių! Ir žibučių!

Jūsų Ju.