Mykolas Vadišis
Liūtas – nors tai žvėrių karalius, bet tai tik viena iš kačių. Drambliai… Jų yra ir Indijoje. Antilopės – šių rūšių nė nesuskaičiuosi. Žirafa – tarsi ateivis žemėje. Tokių daugiau nėra, o kai stebi jas iš 20 metrų, negali patikėti, kad tai tas pats Darvino teorijos produktas.
Draugai jas fotografuoja nuo kalvos. Aš tuo tarpu neriu į šabakštyną įvairių dygliuotų sausmedžių. Nors ir gavęs kelis įbrėžimus, tačiau tylomis tylomis atsiduriu po akacijos medžiu. Visos keturios laibakaklės suklapsi savo galingomis blakstienomis, pakarpo ausimis ir atsisuka į mane. Nejudėdamas padarau apie 20 kadrų ir nuleidęs fotoaparatą ant krutinės stebiu šiuos neįtikėtinus žemės gyvūnus. Jie taip arti.
Tai visa šeimyna. Didžioji žirafa, šeimos galva, galingas patinas išdidžiai nusisuka ir toliau kramsnoja lapus. Du paaugliai žirafiukai baikščiai stebi mane ir vinguriuodami savo kaklus ruošiasi bet kurią akimirką mestis į šoną. Vienintelė mama žrafa ne tik, kad nebijo manęs, tačiau ir žengia kelis metrus į priekį tarsi sveikindamasi ir klausdama kas aš toks.
- Iš kur tu? – vietoje balso mama žirafa vėl sukarpo ausimis.
- Aš lietuvis. Nepatikėsi, bet čia švenčiu pas jus savo šalies Nepriklausomybės dieną,- tikriausiai taip pat ne balsu tariau aš.
- Kaip smagu! Malonu susipažinti. Aš Silvija,- didelėmis, spindinčiomis akimis prisistato žirafa.
Aš tuo tarpu užsižiūriu į jos šviesiai rudas įvairių formų dėmes ant kūno ir staiga prisimenu keistą dalyką. „Žirafa. Gi tai pirmas gyvūnas, aš piešiau būdamas trejų metų. Sedėdavau Vilniuje, Justiniškėse, tryliktame monolitinio namo aukšte ir piešdavau žirafas. Galbūt savo vaikiška, viską siekiančia vaizduote aš tuomet regėjau būtent šią akimirką? Štai tikrasis de javu, kurio nepaaiškinsi jokiais moksliniais ir loginiais argumentais“.
Pagautas afekto būsenos sumanau prieiti pasisveikinti su Silvija iš dar arčiau. Pastaroji net per daug neprieštaravo, kai dėjau kelis žingsnius į priekį, tačiau didysis patinas nusprendė, kad to jau per daug. Metė savo galvą į kitą pusę ir didžiuliu kaklo mostu liepė šeiminykščiams sekti paskui jį. Dar akimirką pastovėjusi Silvija taip pat apsisuko ir lėtais lėtais judesiais (kaip sulėtintame kine) labai greitai pradingo krūmuose. (Keistas jausmas judesiai labai lėti, o pranyko akimirksniu). Tiesa, dar prieš pranykdamos dar uodega spėjo ore nupiešti žodį „SAVANA“.
Tuo pat metu man iš nugaros pasigirdo šlamesys. Tai Kristi, estė dievinanti žirafas. Ir ką aš galėjau jai bepasakyti – nebėra, pabėgo. Pasijaučiau šiek tiek kaltas, kad nepastovėjau ramiai kiek ilgiau ir nepalaukiau jos. Antra vertus, ore tarp krūmų dar vis spindėjo uodega išrėžtas užrašas „SAVANA“.
Taigi mes nieko nelaukdami nusekėm toliau paskui užrašą. Dar keli krūmai, kelio aštrios šakos ir pakalnė išsilygino, o prieš akis atsivėrė didžiulė pieva. Keturios žirafos jau stoviniavo kažkur jos vidury. Aplink jas iš žolės šokinėjo dešimtys antilopių, daugiausiai tai buvo impalos. Truputi kvaili padarai – stryksi stryksi į tave vos ne kol atsimuša ragais ir tik tada susizgrimba, kad reikia bėgti kiton pusėn. Nenuostabu, kad plėšrios katės jas taip mėgsta.
Bet kokiu atveju reginys įspūdingas. Atsigulu pievon ir ramiai tįsodamas fotografuoju gyvunus. Kristi jais tiesiog grožisi. Prie mūsų dar prisijungia Karlosas ir Elen (koordinatorė, kuriai tai buvo paskutinė diena Kenijoje). Ispanas įssitaisė šimtu metru toliau, kad savo galingesniu objektyvu galėtų ramiai pašaudyti antilopių.
Puiki popietė Savanoje (net jei tai tik pietų afrikiečio J. E. Kriugerio įkurta 5000 akrų ferma su didžiuliu kalnu vidury savanos).
Žirafos dar kartelį sumojavo uodegomis ir paliko mus pievoje.
Grįžtant dardančiu orandžiniu keliu namo visi žvilgsnius nukreipėm aukštyn į kalną. Viršūnėje mūsų matatu akimis nulydėjo vienišas žirafa senelis. Ramiai sustingęs lyg medinė skulptūra jis taip ir liko stovėti, kol mes išnykom už kažkelinto posūkio.
Jo, manau pats nerealiausias dalykas matyti TOKIUS gyvunus, ten kur jie ir gyvena.