Ooooo.. Linksmoji Afrika! arba Keistuoliai

Vasario 14 diena, Šv. Valentinas

Džiungles paliekame truputi vėlesniam laikui, nes šiam kartui turiu keletą linksmų epizodų iš mūsų ir Kenijos gyventojų gyvenimo. Keisti jie kartais žmonės.

Epizodas nr. 1

Gyvename jau  čia tris savaites. Per šį laiką vandens problemos mūsų name pasirodo kaip potvyniai ir atoslūgiai. Tai sausa „kaip Afrikoje“, tai klozetas merginų kambarį paverčia Viktorijos ežeru. Linksmiau nei prie Indijos vandenyno.

O dar linksmiau kai vietiniai meistrai bando susidoroti su šia gamtos stichija. Šefas Vesley namo savininkui pagrasino perkelti mus kitur, jei nebus sutvarkytos vandens problemos. Pastarsis iš karto griebėsi tvarkyti… ir tvarko iki šiol.

Komisijomis jie ėjo visą savaitę per mūsų vilą fiksuodami tekančius čiaupus ir išdžiūvusius, tvarkingas žarnas ir skylėtas. Paskui atsiuntė meistrą. Nelabai padėjo. Po to vieną vakarą prieš grįždami iš EVS mokymų sužinojom, kad jau tikrai turim vandenį. Nuo džiaugsmo šūksnių skambėjo visas vakarinis Eldoretas. Grįžom. Vandens nėra.

Ir viso to kulminacija – dar po kelių dienų pasirodęs meistras profesionalas.

Ramiai keturiese sedėjome svetainėje, kai staiga iš virtuvės pasigirdo garsas.

-          Jambo…

-          Jambo,- tyliai pasisveikinam mes.

Su ramentu vienoje rankoje ir su Maksimos (Nakumat) maišeliu kitoje „meistras“ nuklibinkščiavo į tualetą. Pasidarė tikrai nejauku. Maišelyje, kiek pavyko įžiūrėti, buvo tik plaktukas ir gal dar replės.

Po valandos Viktorijos ežeras laiptais žemyn nuleido krioklius. Klozetą teko išardyti, o meistras su ištiesta koją sedėdamas virtuvėje į telefono ragelį svahili kalba dėl kažko skundėsi.

Vasario 14 diena, sekmadienis. Vis dar niekas neatėjo sutvarkyti dviejų tualetų iš trijų turimų. Vis dar turiu vilties, kad kol pabaigsiu rašyti šiuos epizodus, bet kažkas bus patvarkyta, na bent jau tualetai bus.  O šiaip vanduo Afrikoje dalykas rimtas, tad jei kartais ir nėra – neturiu teisės skūstis. Gal nebent meistro gaila – ir koja lūžus ir darbe nesiseka.

Epizodas nr. 2

Kol mes maudėmės po kriokliais Kerio slėnio pakraštyje, estai Tauno ir Helen su savo naujomis juodomis simpatijomis bandė sudalyvauti DJ‘jų šventėje. Vien jau tai šiektiek linksma, o dar pridėjus tai, jog šventė neįvyko dėl techninių nesklandumų… o kriokliai buvo įspūdingiausias reginys daugelio mūsų gyvenimuose…

Bet vieną reginį ir pakankamai linksmą išvydo ir jie. Vakare važiuodami taksi namo pro langą estai pamatė pakelėje policijos automobilį, aplinkui daug kariškių su automatais. Atrodė tikrai rimta.

Helen draugas drovusis ir religingas aplinkosaugininkas / verslininkas Josahyo suskubo pakomentuoti.

-          Kažkas nusuko nuo policijos automobilio ratą.

Tauno tik spėjo suprunkšti į kumštį ir Josahyo pridūrė:

-          Net ir policija naktį čia nesijaučia saugi.

„Tai jau tikrai“,- klausydamas istorijos pamaniau aš.

Epizodas nr. 3

Šitas vienas geresnių iš vis mano gyvenime…

Pabundame šeštą ryto Kerio slėnio pakraštyje. Išlendame iš palapinių, kurios suręstos tiesiai ant vienos uolos priešais įspūdingą reginį. Visas Kerio slėnis lyg milžiniška upės rėva – nuo kranto iki kranto apie 30- 40 km. O krantai sudaryti iš masyvių uolų ir kalnų grandinių. Rėvos dugne nusidriekusios didžiulės akacijų savanos, kuriose galima išgirsti riaumojant dramblius, o medžiuose tįso leopardai. Aplinkui šniokščia kriokliai. Nuo dugno kylant terasomis aukštyn, gali pakilti į dviejų kilometrų aukštį. Beje, Eldoretas, kuris yra šalia šio slėnio taip pat pūpso 2200 metrų aukštyje. Grįžus namo į Lietuvą turėtų būti daug lengviau lakstyti ir sportuoti, nors ir čia nejaučiu deguonies stygiaus.

Taigi, šeštą ryto sėdime Justas, Kristi, aš, Karlosas, Luve, Marian ir koordinatorė iš Estijos Elen (ji vieši pas mus „on arrival training“ metu) ant vienos terasų krašto, kažkur per vidurį kalno vieno kilometro aukštyje jaukiame kempinge ir stebime saulėtekį. Jis nuostabus, žinoma.

Bet staiga šimtu metru žemiau apaugusiame šlaite pasigirsta šnaresys. Šnaresys artėja. Prigrasinti nekeliauti į slėnį pėsčiomis dėl leopardų ir dramblių, šiuo atveju taip pat pradedam nerimauti, kad kažkuris iš jų atkeliauja pas mus.

Dar kelios minutės ir kartu su saule iš po krūmų išnyra juodas vyras su višta rankoje. Višta laikoma už kojų ištiesta prieš mus tiesiog ramiai kraipo galvą.

-          Ką šiandien pietums? Gal vištą?- pasirodo tai mūsų stovyklos prižiūrėtojas (sunku juos atpažinti, net jei matei dieną prieš) grįžta iš kaimynų puse septynių ryto.

-          Šitą vištą? Iš kur ją gavot?- kiek sutrikę visi bedam pirštu į paukštį.

-          Taip taip šitą. Ją vakar nusipirkom iš kaimynų gyvenančių slėnyje žemiau. Paleidom čia, o ta ėmė ir pabėgo naktį atgal į namus. Šiandien vėl reikėjo eiti pasiimti. Tai vištiena pietums?

-          Ne… Gal geriau ožkieną…- visi sutartinai susižvalgę nusprendėm, kad šitas paukštis dar turi teisę truputi pagyventi. Nusipelnė.

Epizodas nr. 4

Valentino diena čia švenčiama labai intensyviai. Viuomenėje, kurioje  vis dar moterų mušimas vadinamas disciplina, tai pakankamai keista. Antra vertus, ši meilės diena panašėja į afišą nors vieną dieną uždengenčia daugelį visuomenės ydų. Rožės, specialūs pyragai ir daugybė kitų šios šventės atributų užtvindo miestą.

Vietinę savanorę Keitę nusižiūrėjęs estas Tauno buvo pakviestas į Valetino dienos vakarėlį… 9 valandą ryto!

Tebunie, jie pripratę keltis 5 ryto, tai 9 val. kaip ir pietūs, bet vis tiek linksma buvo žiūrėti, kaip Tauno ir Helen sekmadienį keliasi 7.30 ryte ir traiškanotomis akimis ruošiasi į Valentino dienos vakarėlį.

Tai turėjo būti tik merginų vakrėlis, plius Tauno ir Helen su Josahyo. Bet…

Bet grįžo jie per pietus, su rožėm rankose ir pilni įspudžių. Pasirodo visas merginų vakarėlis Valentino dienos proga vyko taip. Baltieji svečiai gėrė arbatą su pienu, valgė chiapati (skanius afrikietiškus blynus. Iškepsiu kai grįšiu) ir kalbėjosi. Vėliau kulminacija – susirinkusiems svečiams mergaičių futbolo komanda dainavo kalenjinu liaudies dainas.

Kai paklausiau Tauno, ką dar jie veikė, estas nebelabai daugiau ką galėjo papasakoti. Matyt, dar vis buvo apstulbęs nuo reginio ir mieguistas.

Epizodas nr. 5

O viskas čia Kenioje keičiasi akimirksniu. Pradėjęs rašyti šiuos epizodus buvau pačios linskmiausios nuotaikos. Tačiau užbaigti reikėjo laiko ir pastangų, nes mano nerūpestingą juoką nutraukė vienas įvykis, kurį atsiminsiu ilgokai. Atsiprašau iš anksto tų, kurie tikisi dar vieno pokšto, bet tai tikrai ne linksmas įvykis ir net žiaurus. Antra vertus, tai pati tikriausia, kontrastų pilna Afrika ir aš, nuo įvairiausių emocijų besisukančia galva.

Ta pati Valentino diena. Po pietų Eldoreto priemiestyje surengėme futbolo turnyrą. Dalyvavo keturios komandos. Vieną suformavome ir mes. Dvi buvo vien tik merginų (Uh kaip jos smūgiuoja. Laisvai kampinį normalioj aikstėje kelia). Linskma nuotaika, daug juoko. Pakraščiuose išsibarstę vaikai, po truputi buriuojasi aplink mus, baltuosius. Prie kelio įrengtas stadionas traukia ir daugiau praeivių, kurie sustoję kaip stabai už neaukštos tvoros stebi labiau ne futbolą, bet vėl gi mus, vazungus.

Ir mačas buvo nuostabus. Nors baigės 0:0, bet emocijų pakako įvalias. Savo kainą Afrikoje aš irgi pakėliau. Nors neįmušiau, tačiau susmūgiavau kaip Zidanas iš penkiolikos metrų į skersinį šalia „devynkės“ (kamuolys labai gerai prie kojos prilipo, tai smūgis tikrai gavosi ne iš prasčiausių). Aplinkui visi suošė. Turėjom ir pastiprinimą, aštuonmetį juoduką, kuris pukiausiai nardė su kamuolių tarp dvidešimtmečių. Vieną kartą net pagavau save tiesiog stovint ir žiūrint, kaip jis valdo kamuolį. Po mačo aišku priėjo kažkas iš jo giminaičių (gal tėvas) ir paklausė ar nepasiimčiau jį į Europą.

Ir štai aš guliu atsirėmęs į medį stadiono pakraštyje, ilsiuosi ir paprašytas Betrices (mūsų vienos mentorės ir futbolo trenerės, kuri save vadina Lady Coach) rengiuosi kitam mačui. Sumaišysim komandas ir sužaisim dar du draugiškus kėlinius. Visi nori su mumis pasivaržyti, net jei kojos dažniausiai jau būna akmeninės.  Estės pakilo, atsisveikino ir iškeliavo į Eldoretą valgyti bei ilsėtis, o mes dar keliese ištvermingiausi nusprendėm parodyti ko esam verti. Bet neparodėm…

Glostomas šilto vėjo ir vakarinių Kenijos saulės spindulių aš buvau beveik beužmiegas po tuo medžiu, kai staiga už nugaros pasigirdo avarijos garsas. Nestiprus dungstelėjimas ir aš jau žvelgiau kelio pusėn. Už 50- 70 metrų pakelėje sustojo įlenkta mašina. Dar kelios sekundės ir visas stadiono turinys peršoko per tvoras ir pradėjo bėgti link avarijos vietos. Iš pirmo žvilgsnio nekaltas bambtelėjimas atrodė lyg paprasta avarija, kurių čia, net neabejojų, pasitaiko apstu. Tačiau dar kelios akimirkos ir pasigirdo klyksmai. Žvilgtėlėjau į Carlosą:

-          Can I take your camera? My is at home,- bičiulis tik linktelėjo galvą nejudėdamas iš vietos ir įdavė savo fotoaparatą.

Pralindau pro skylę tvoroj ir atsargiai perbėgęs kelią atsidūriau prie gana didelės minios. Vairuotojas tuo metu bandė pabėgti, o dešimtys miestelio gyventojų puolė vytis. Sambūrio viduryje gulėjo berniukas. Visiškai suknežinta galva. Užteks paminėti, kad matėsi smegenys, o pusė galvos buvo pasislinkę į šoną. Fotoaparatas nukaro ties mano krutine, o aš sustingęs žvelgiau į tą visiškai tai Valentino dienai neįtikėtina vaizdą. Nusisukau tik po kelių sekundžiu, bet įspūdžių pakako.

Atbėgo ir kiti darugai, Carlosas nussikeikė ispaniškai, pasigirdo raudos, pradėjo rinktis visas lušnyno rajonas. Vairuotojas buvo sugautas ir atidžiai prižiūrimas dešimties vyrų, kad nepabėgtų, kol atvyks policija.

Taigi įprasta situacija, vienas bandė lenkti, išvydo priešais kitą mašiną ir instinktyviai pasuko į šalikelę, kurioje pilna šiukšlių, kioskelių su bananais ir kitais vaisiais, kukurūzų pardavėjų, ramiai begulinčių bedarbių, asilų su prikabintais vėžimais, vištų ir daugų daugiausiai – vaikų. Nelabai nuostabu, kad vienas kaip tik pasipuolė.

Žvelgiant į visą poavarinį procesą ilgėliau pasidarė akivaizdu, kad tai gana įprastas dalykas čia. Visa susirinkusi minia žinojo ką daryti, apart artimiausių giminaičių niekas per daug nesielvartavo, o keli praeiviai net sugebėjo mūsų paprašyti keletos šilingų, motyvuodami tuo, jog reiks eiti paskakyti apie tragediją kaimynams.

Ir iš ties, žmonių pergrūstoje šalyje, kur Matatu važinėja per vidurį kelio, kur kelias neturi ženklų, kur šeimoje dažniausiai auga šeši ar septyni vaikai, kur žmonės  pripratę prie ankstyvų mirčių nuo įvairiausių ligų, šis įvykis daugeliui vietinių atrodo daug natūralesnis ir labiau įprastas nei futbolo turnyras su baltais žmonėmis. Bandėme tuo guosti ir save. ..

Ir vis dėlto, kai tu matai užmušto berniuko sesę (su kuria prieš pusvalandį žaidei vienoje komandoje) įsikniaubusią į dulkiną stadijono žemę iš sielvarto draskančia paskutinius žolės lopinėlius, nejučiomis pasijunti viso įvykio paliestas asmeniškai. Šis vienas iš dvidešimt milijonų Kenijos vaikų tikriausiai buvo tas, kuriam tu spaudei ranką ir prieš kelias dienas žaidei futbolą, o jo sesę dar tikriausiai teks matyti ne kartą iki projekto pabaigos.

Tą akimirką pajutau kaip Afrika po mano kojomis staiga prasižiojo ir skaniai mane nurijo. Tai nebevien statistika, tai nebejuokai apie juodajį žemyną ir jo „neegzistuoančias problemas“, tai ne stalo žaidimas, kuriame britai ar kas kitas lengva ranka gali užkariauti kontinentą, tai tavo draugai, pažįstami, tai jau Tavo gyvenimas šioje spalvotoje ir kontrastų pilnoje šalyje. Tokių pat kontrastų kaip gyvenimas ir mirtis.

Pabaigai pacituosiu italą draugą Fabio:

„You start to fell the culture, when you see problems of that culture“.

p.s.

Cia Justo nuotrauku albumas. Ko nera pas mane, galit isvysti dali pas ji.

http://picasaweb.google.lt/Justinas.Kilpys/Savanoryste_Kenija#