Homo-norwegus-slidininkus

Rašau šį tekstą lago tarp darbų metu. Nors darbas darbą veja pas mus, bet nepaveja, todėl laisvo laiko darbe kartais atsiranda. Kartais susidaro vaizdas, jog darbuotojo apsilankymas įmonėje yra netikėtas, todėl darbai planuojami, kai visi susirenka ir jau būna aišku kiek darbo jėgos vienetų yra įmonės dispozicijoje. Nėra čia kuo labai stebėtis, nes žmonės juk yra žmonės ir be darbo turi ir kitų reikalų, o kai laisvadienius galima imti be jokios priežasties, sirgti be gydytojo pažymos ir t.t. Sergantys vaikai, vaikų gimtadieniai ar dar bet kokia proga irgi yra svari priežastis neiti į darbą. Kaip žinia ši stebuklų šalis apie kurią pradėjau rašyti yra trečia pagal dydį naftos ir dujų eksportuotoja pasaulyje, Eurovizijos 2009 nugalėtoja ir šiaip rojus žemėje – Norvegija. O atvykau čia be kažkokios specialios misijos, o tiesiog buvau išsiųstas i komandiruotę.

Kaip visi žinote, mano darbas myli mane ir nori, kad aš tobulėčiau. Šiaip šįkart buvau atsiųstas ne tik tobulintis, bet ir padėti kolegoms su netikėtai atsiradusiais darbais. Visas šis reikalas turėjo užtrukti 2 kalendorines savaitėles, bet dėl tam tikrų techninių kliūčių, kurių nebuvo įmanoma numatyti prieš mums atvykstant (neturėjome kompiuterių), negalėjome darbo pradėti laiku, tad vizito terminas prasitęsė dar 2 savaitėlėms.

Labiausiai mane žavi norvegų individualizmas. Jiems darbas yra tik darbas, kad ir kas čia vyktų asmeniškai jiems kažkokio poveikio nedaro, bent jau daugumai. Čia nėra suvokiama, jog kažkas atsisakytų suplanuoto slidinėjimo penktadienį, dėl to kad darbe atsiliekama nuo terminų. Tas asmeninės ir darbines sferų atskyrimas yra tiesiog stebinantis. Labai būtų faina Aura atsiųsti čia pasikomandiruoti:) Taip pat stebina norvegų ilgaamžiškumas. Pirmą savaitę, kai čia atvykome, sveikinome bendradarbę su 75mečiu! O antrą savaitę ji su mumis kerlingą žaidė… Ir išvis pensininkai čia nerealūs. Vakar važiuoju autobusu, o porelė senučiukų iš touchscreeninio telefono nuotraukas peržiūrinėja. Gal to paslaptis, jog per gyvenimą mažiau pavargstama. Pavyzdžiui prie mūsų esantis Nordea skyrius dirba nuo 10 iki 15 valandos.

Šioje fiordų karalystėje nelabai patinka, jog daugumoje vietų jautiesi, kaip kokioje kolonijinėje valstybėje. Pusryčiaujame viešbučio valgomajame. Pro langą kiek akys aprėpia užpustyta gamta, o visi padavėjai – dėdės Tomo trobelės veikėjai. Darbe tas pats. Pilna salė baltųjų rasės darbuotojų prie kompiuterių, o langus valo, pagalbines priemones vežioja ir šiaip patogų buvimą užtikrina darbuotojai, kurių odos spalva išduoda ne europietišką kilmę. Bet čia ne vien Norvegijos problema.

Apie laisvalaikį galiu pasakyti, kad laiką išnaudojam maksimaliai ir pamatėme daugiau muziejų ir kitų lankytinų vietų nei dauguma statistinių Oslo gyventojų per visą gyvenimą. Dėl įgimto individualizmo, jiems priimta slidinėti vienumoje ar išvykti į namelius kalnuose. Anot kolegės Egles, Valentino dieną norvegai irgi šventė individualiai namuose, todėl apie ją nebylojo išpuoštos širdelėmis vitrinos, o buvo pasitenkinta 25% nuolaida apatiniam trikotažui. Dar viena keistybė yra naktinis (vakarinis) gyvenimas. Atradom puikią vietą, kur labai jauki aplinka ir nemokama gyva muzika šeštadieniais. Ir ką jūs manot. Pagrindinis pasirodymas įvyksta 18 val. vakaro. Tada žmonių būna tikrai gausiai. Ir jau po jo baras tuštėja, tuštėja… Kartais atrodo jog prasidėjo komendanto valanda ir kažkoks gestapas visus ilgiau užsilikusius ateis išvaikyti.

Tikriausiai atidesnis skaitytojas pastebėjo, jog tekstas apgaubtas abejonės skraiste. Todėl džiaugiuosi gavęs papildomas dvi savaites šios įdomios rūšies (homo-norwegus-slidininkus) tyrimams. Senolių išmintis byloja, jog bet koks pažinimas pakeičia ne tik tavo ir objekto, kurį stengiesi pažinti ir suprasti santykį, bet praturtina ir tave patį. Kadangi esu labai empatiškas viskam kas vyksta aplinkui, neabejoju jog grįšiu netuščiomis, tačiau ką man žada ši patirtis dabar neapsiimčiau spręsti. Ta nežinia ir vilioja, ir baugina.

Tiesiogiai iš darbo vietos, specialusis Oslo bendradarbis – Tonny